Havajuose gyvenančios rašytojos Vaivos Rykštaitės šeimą pasiekė skaudi žinia, kuri sukrėtė artimiausius žmones ir palietė daugelį jos sekėjų. Mirė jos vyro tėvas, uošvis, Rexas Normanas Winderis – žmogus, kurį šeima prisimena kaip tylų, bet itin šiltą ir savo artimiesiems atsidavusį žmogų.
Apie netektį Vaiva prabilo savo „Instagram“ paskyroje, pasidalindama ne tik žodžiais, bet ir jautriomis akimirkomis iš šeimos archyvo. Ji atvirai svarstė, ar apskritai viešinti tokį asmenišką skausmą, tačiau galiausiai nusprendė, kad tylėti būtų dar sunkiau nei pasidalinti tuo, kas išgyvenama viduje.
„Ilgai galvojau, ar tai rašyti viešai… Keista dalintis šeimos sielvartu su visais, bet dar keisčiau man atrodytų kalbėti apie bet ką kitą, kai širdyje – tokia netektis“, – mintimis dalijosi ji, atskleisdama, kaip sunkiai priimamas šis laikotarpis.
Rexas Normanas Winderis, kaip pabrėžė Vaiva, buvo mylimas vyras, tėvas, senelis, brolis, uošvis ir draugas daugeliui. Šį pavasarį jis išėjo, palikdamas už savęs didelę šeimą ir daugybę prisiminimų, kurie dabar tampa vienintele atrama artimiesiems.
Посмотреть эту публикацию в Instagram
Rašytoja prisiminė ir pirmąjį jų susitikimą – tuomet uošvis jai pasirodė santūrus, net šiek tiek bauginantis savo tylumu. Tačiau laikui bėgant šis įspūdis keitėsi: baimę pakeitė pagarba, o vėliau – šilti jausmai ir artumas, augęs kartu su šeimos gyvenimu ir vaikų gimimu.
Ypatingą vietą Vaivos pasakojime užėmė ir jo santykis su anūkais, kurie jį vadino „Bumpa“. Ji jautriai aprašė, kaip vaikai net ir po ilgo laiko akimirksniu bėgdavo į jo glėbį, tarsi atpažindami ne tik žmogų, bet ir ryšį, kuris nepaaiškinamas žodžiais.
„Norėčiau, kad dar turėčiau progą atsisveikinti ir padėkoti. Už tai, kad buvai Bumpa mano vaikams, už tavo tylų dosnumą ir už tai, kad buvai nuostabus tėvas mano Mike’ui“, – šiuos žodžius Vaiva skyrė uošviui, pabrėždama jo vaidmenį šeimos gyvenime ir vertybių perdavime.
Ji taip pat akcentavo, kad jo atminimas gyvas ne tik prisiminimuose, bet ir jo vaikuose bei anūkuose, kurie tęsia tai, ką jis pradėjo – šeimos ryšį, meilę ir kasdienius pasirinkimus, formavusius jų gyvenimus.
Atsisveikinimo žodžiuose rašytoja kalbėjo apie skausmą, kuris šiuo metu atrodo sunkiai pakeliamas, ir apie viltį, kad vieną dieną jie vėl susitiks kitame pasaulyje, kitu laiku – ten, kur prisiminimai taps vieninteliu tiltu tarp buvimo ir netekties.
