Trečiadienį Lietuvą pasiekė žinia, kuri daugelį privertė sustoti ir prisiminti vieną svarbiausių šalies istorijos etapų. Eidamas 77-uosius metus mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Zenonas Juknevičius – žmogus, kurio vardas ilgus metus buvo siejamas su atkurtos valstybės pamatais, teisine sistema ir darbu Lietuvos labui. Penktadienio popietę Vilniuje jam buvo ištartas paskutinis sudie.
Atsisveikinti su velioniu į sostinėje esančius laidojimo namus „Ritualas“ rinkosi artimieji, bičiuliai, kolegos, bendražygiai ir tie, kuriems Zenono Juknevičiaus veikla paliko ryškų pėdsaką. Salėje tvyrojo tyla, rimtis ir sunkiai nusakomas liūdesys. Daugelis atvykusiųjų stabtelėdavo prie karsto ilgiau, prisimindami ne tik jo politinį kelią, bet ir žmogų, kuris ilgus metus buvo greta svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių.
Atsisveikinimas vyko gegužės 14 dieną nuo 14 iki 20 valandos bei gegužės 15 dieną nuo 10 iki 12.45 valandos. Penktadienį 13 valandą karstas buvo išneštas paskutinei kelionei. Zenonas Juknevičius amžinojo poilsio atgulė Antakalnio kapinių Signatarų kalnelyje – vietoje, kur ilsisi Lietuvai ypatingai nusipelnę žmonės.
Sunkiausią akimirką šalia buvo jo žmona – konservatorių politikė ir europarlamentarė Rasa Juknevičienė. Ji lydėjo vyrą paskutinėje kelionėje ir dar prieš laidotuves viešai pasidalijo jautriais žodžiais, kurie sujaudino daugybę žmonių.
„Ilsėkis ramybėje, Zenonai… Tavo indėlis į Laisvę buvo labai svarbus, konkretus, atlaikei daug svarbių mūšių tuomet, kai labai reikėjo“, – savo „Facebook“ paskyroje rašė ji.
Zenonas Juknevičius gimė 1949 metų birželio 10 dieną Valdeikių kaime, Pasvalio rajone. Jo gyvenimo kelias ilgainiui susipynė su svarbiausiais Lietuvos valstybės atkūrimo momentais. 1972–1977 metais jis studijavo tuometiniame Vilniaus valstybiniame universitete, kuriame įgijo teisininko kvalifikaciją.
Baigęs studijas dirbo įvairiose teisinėse institucijose. 1977–1981 metais buvo Šilutės rajono Liaudies teismo liaudies teisėjas, vėliau dirbo Kupiškio valstybinėje notarinėje kontoroje vyresniuoju notaru, o dar vėliau – Kupiškio rajono prokuratūros tardytoju.
1987–1990 metais Zenonas Juknevičius ėjo Lietuvos TSR teisingumo ministro pirmojo pavaduotojo pareigas. Tuo pat metu jis aktyviai prisidėjo prie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklos ir dirbo sekretoriato neetatiniu juridiniu konsultantu. Tai buvo laikotarpis, kai Lietuvoje brendo lemtingi pokyčiai, o jo darbas tapo reikšminga šio istorinio virsmo dalimi.
1990 metų vasario 24 dieną jis buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Mažeikių rinkiminėje apygardoje. Jau po kelių savaičių, kovo 11-ąją, Zenonas Juknevičius balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ ir tapo vienu iš žmonių, pasirašiusių Lietuvai lemtingą sprendimą.
Atkuriamojo Seimo laikotarpiu jis dirbo įvairiose komisijose ir darbo grupėse. Prisidėjo prie Teisinės sistemos komisijos veiklos, buvo Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti narys, dalyvavo komisijoje, tyrusioje materialinių vertybių išvežimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos pažeidimus, taip pat Rezistencijos dalyvių teisių komisijoje. Jis buvo ir darbo grupės, rengusios desovietizacijos įstatymo projektą, narys. Tuo metu priklausė Jungtinei Sąjūdžio frakcijai.
1992 metų liepą jam buvo patikėtos laikinos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro pareigos, kurias ėjo iki tų pačių metų lapkričio. Tais pačiais metais jis kandidatavo ir į Lietuvos Respublikos Seimą.
Vėliau Zenonas Juknevičius pasuko advokato keliu. 1995 metais įsteigė savo vardu pavadintą advokato kontorą, kurioje dirbo ilgus metus. Už nuopelnus valstybei 2000 metų liepos 1 dieną buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.
Pastaraisiais keliolika metų jis buvo pasitraukęs iš viešojo gyvenimo ir retai rodėsi viešumoje. Tačiau žinia apie jo netektį priminė, kokį svarbų vaidmenį Zenonas Juknevičius suvaidino Lietuvos istorijoje ir kiek daug jo gyvenimo darbai reiškė valstybei.
