Iki skrydžio į didžiąją „Euroviziją“ liko vos viena para, tačiau namuose Tomas Alenčikas vis dar visiškai nepanašus į scenoje matomą Lion Ceccah. Čia nelieka nei sidabrinio įvaizdžio, nei sceninio spindesio – tik paprastas žmogus, bandantis atsikvėpti tarp repeticijų ir nuovargio. Balsas šiek tiek prikimęs, o kapišonas tampa tarsi laikina priedanga nuo viso pasaulio spaudimo. Net ir tokioje būsenoje jis bando išlaikyti lengvumą, šypseną ir sau būdingą humorą, nors už viso to slepiasi intensyvus pasiruošimo etapas.
Paskutinės dienos prieš išvykimą į Austriją jam atrodo tarsi nesibaigiantis darbų sūkurys. Anksčiau atrodė, kad patekus į konkursą viskas bus paprasta – kelios repeticijos ir scena. Tačiau realybė pasirodė visiškai kitokia. Kiekviena diena pripildyta skambučių, derinimų, sprendimų ir nuolatinio dėmesio. Net ir paprastas interviu tampa iššūkiu, nes laiko viskam tiesiog nebelieka. Tomas atvirai pripažįsta, kad pradžioje stengėsi būti pasiekiamas visiems, tačiau galiausiai teko sustoti ir susitelkti į tai, kas svarbiausia.
Didžiausias kontrastas atsiskleidžia tarp televizinio įvaizdžio ir tikrosios kasdienybės. Scenoje Lion Ceccah atrodo kaip kruopščiai sukonstruotas meninis projektas, tačiau už jo stovi ilgos valandos planavimo ir techninių sprendimų. Vizualinė idėja, šviesos, kamerų judėjimas – viskas turi veikti preciziškai. Net sceniniai elementai, atgabenti iš Lietuvos, reikalavo papildomo pasiruošimo ir žmonių, kurie vietoje padėtų viską suderinti. Kiekviena detalė tampa svarbi, nes konkurso mastas neleidžia klaidų.
Tarp viso šio spaudimo Tomas vis dar bando išlaikyti žmogišką ritmą. Kartais tai tik arbata, kartais – trumpas poilsis, kuris tampa prabanga. Net ir jausdamas nuovargį, jis kalba apie šį kelią kaip apie didžiausią gyvenimo pamoką. Tai ne tik scena ar pasirodymas, bet ir patirtis, kuri keičia požiūrį į darbą, laiką ir save patį. Nors sistema, kaip jis sako, ne visada suteikia pakankamą palaikymą, atsitraukti nuo šios patirties jis vis tiek nenorėtų.
Kiekviena diena iki pasirodymo tampa vis labiau įtempta, tačiau kartu ir aiškesnė. Kai viskas susiveda į paskutines detales, lieka tik laukimas akimirkos, kai viskas persikels į sceną. O ten, pasak jo, jau nebebus nei planų, nei susirašinėjimų – tik momentas, kuriame viskas arba suskambės, arba subyrės.
Посмотреть эту публикацию в Instagram
