Laidoje „Vytaro ferma“ šį kartą įprasta ūkio ramybė persipynė su labai asmeniškais prisiminimais, kurie Vytarą Radzevičių sugrąžino net į vaikystę ir atvėrė temą, apie kurią šeima tylėjo daugiau nei pusę amžiaus.
Sodyboje, kur paprastai dominuoja darbai ir gamtos ramybė, šįkart netrūko vaikų juoko. Vytaras kartu su žmona Laisve džiaugėsi akimirkomis su anūkais – vyresniuoju Skajumi ir jaunėliu Jokūbu. Senelio vaidmuo jam, kaip pats prisipažino, reiškia visai kitokį santykį su vaikyste: dabar svarbiausia ne drausminti, o leisti augti laisvai ir stebėti, kaip formuojasi jų charakteriai.
Jis neslėpė, kad anūkai jam yra didžiausias gyvenimo džiaugsmas. Vienas jų – jautresnis, ramus „gerietis“, kitas – tikras mažas „chuliganas“. Būtent tas skirtumas, pasak Vytaro, ir daro kasdienybę sodyboje tokią gyvą ir nenuspėjamą. Berniukai čia gali lakstyti basi, tyrinėti gamtą, matyti laukinius gyvūnus ir augti visiškai kitokioje aplinkoje nei mieste.
Tačiau didžiausias emocinis momentas laidoje prasidėjo tuomet, kai Vytaras parodė šeimos relikviją – tėčio dovaną, gautą dar 1970-aisiais, antrojo jo gimtadienio proga. Tai buvo nedidelis piešinys, kurio kilmė jį lydėjo visą gyvenimą ir kėlė daugiau klausimų nei atsakymų. Net pats Vytaras pripažino, kad pusę amžiaus bandė suprasti, iš kur jo tėtis galėjo paimti tokį vaizdą.
Galiausiai paaiškėjo, kad šio piešinio prototipas siejasi su vokiškomis „Hummel“ figūrėlėmis, kurias kūrė vienuolė. Ši netikėta detalė Vytarui tapo tikru atradimu, sujungusiu asmeninę šeimos istoriją su plačiau pasaulyje žinoma meno tradicija.
Visgi emocijos čia nesibaigė. Bandymas įsigyti tokią pačią figūrėlę aukcione baigėsi skaudžiai – siuntinys iš Olandijos atvyko sudaužytas. Vietoje laukto džiaugsmo liko nusivylimas ir kartėlis, kuris dar labiau sustiprino šios istorijos jautrumą.
Laidoje Vytaras taip pat leidosi į visiškai kitokį nuotykį – ieškojo patogių batų sodybai. Jis lankėsi pas Tadą ir Aistę, kurie po darbo IT srityje kardinaliai pakeitė gyvenimą ir dabar iš avies vilnos gamina veltinius. Vytarą nustebino procesas – iš pažiūros paprasta vilna virsta tvirtais ir ilgaamžiais batais, tačiau tam reikia ir jėgos, ir kantrybės.
Be visų emocinių istorijų, kasdienybė sodyboje tęsėsi kaip įprasta. Vytaras dirbo ūkio darbus, išbandė vienuolių receptus, tvarkė aplinką, ėmėsi smulkių remonto užduočių, o kartu su žmona Laisve ruošė gaivias pavasario salotas, kurios užbaigė dieną jaukioje namų ramybėje.
