Kai jaunam žmogui staiga užgriūva populiarumas, pasaulis akimirkai tarsi apsiverčia. Edita Mildažytė tai patyrė savo kailiu – ir ši akimirka, kaip pati sako, iki šiol gyvena jos atmintyje.
Viskas prasidėjo nuo laidos „Bobų vasara“, kuri netikėtai tapo reiškiniu visoje Lietuvoje. Žmonės ėmė atpažinti gatvėse, sveikintis, šypsotis, o vaikai, bėgdami iš paskos, dainuodavo laidos melodiją apie rudenį sugrįžusią vasarą. Tas vaizdas, pasak jos, buvo ir gražus, ir šiek tiek trikdantis – tarsi gyvenimas būtų staiga įgavęs naują, nepažįstamą ritmą.
Tam ji rado savitą palyginimą – su vagonu anglių, netikėtai išverstu kieme pačiame pavasario žydėjime. Dovana tarsi gera, bet kartu ir nepatogi, nes neaišku, kur ją padėti, kaip su ja gyventi.
Vieni, jos žodžiais, tokias „anglis“ ima deginti iš karto – kartais net per didžiausią karštį, kol patys nusvyla. Kiti palieka jas ramybėje, tikėdamiesi, kad kada nors prireiks, tačiau laikas ir drėgmė paverčia jas sunkiai panaudojamomis, beveik be šilumos.
Посмотреть эту публикацию в Instagram
Edita pasirinko kitą kelią – ji tas anglis išdalino. Viena dalis atiteko tam, kad sušildytų krosnis, kita – kad taptų liepsna kepsniams ant laužo, dar kita – žmonių amatui, jų darbui, jų kasdienybei.
Ir būtent tada, anot jos, prasidėjo tikrasis gyvenimo stebuklas.
Metams bėgant, keliaujant po Lietuvą, ji vis dažniau matė pilnas sales, kuriose žmonės nebetilpo. Ir tuose susitikimuose tie kadaise „išdalinti angliai“ grįždavo atgal – jau kitokie, suspausti į tai, ką ji vadina meilės deimantais.
Atsirasdavo akimirkų, kurios įsirėždavo stipriau nei bet kokia scena. Ašarojanti mama, dėkojanti už pagalbą sergantiems vaikams, prisipažindavo: ji net neįtarė, kad kažkas tyliai rūpinosi jų situacija. Tokios akimirkos tapdavo sunkiai pamirštamos.
Kitur, Anykščiuose, ponia Zita paprašė, kad knyga būtų skirta Aistei – jaunai moteriai, šiandien dirbančiai svarbiame institute. Už šio prašymo slypėjo ilga istorija: Aistė augo pažeidžiamoje šeimoje, o redaktorė Rasa ją lydėjo pirmyn – į gimnaziją, į naują gyvenimo etapą. Vėliau atsirado ir stipendija studijoms, kuri tapo lūžiu jos kelyje.
Šios istorijos, pasak Editos Mildažytės, ir yra tikrasis sugrįžimas. Ne šlovės, ne populiarumo, o žmonių ryšio, kuris per laiką virsta kažkuo daug stipresniu – tarsi deimantu, susiformavusiu iš paprastų, kadaise išdalintų anglių.
