Editos Mildažytės vardas pastarosiomis savaitėmis skamba vis garsiau, o jos nauja knyga „Pelynų medus. Mano istorija“ traukia minias žmonių, norinčių išgirsti tai, kas ilgai buvo laikyta viduje. Į pristatymus plūsta tiek smalsuolių, kad ne visiems pavyksta rasti vietą salėje – susidomėjimas pranoko net drąsiausius lūkesčius.
Artėjant dar vienam susitikimui su skaitytojais, emocijos tik stiprėja. Knygos pristatymas suplanuotas Vilkaviškyje, kovo 30 dieną, ir jau iš anksto buvo aišku – tai nebus eilinis vakaras. Žmonės registruojasi, dalijasi žinia, planuoja atvykti iš kitų miestų, o laukimo nuotaika vis intensyvėja.
Tačiau likus visai nedaug laiko iki renginio, pasirodė svarbi žinia, kuri iškart patraukė dėmesį. Paaiškėjo, kad pasirinkta vieta tiesiog nebegali sutalpinti visų norinčiųjų. Sprendimas buvo neišvengiamas – renginio erdvė keičiama, kad kuo daugiau žmonių galėtų tapti šio vakaro dalimi.
Šis pokytis oficialiai paskelbtas Vilkaviškio viešosios bibliotekos feisbuko paskyroje. Ten buvo aiškiai įvardyta, kad dėl didžiulio susidomėjimo pristatymas perkeliamas į Vilkaviškio kultūros centro Didžiąją salę, esančią Vytauto gatvėje. Būtent ši erdvė, talpesnė ir pritaikyta didesniems renginiams, dabar taps vieta, kur susitiks autorė ir jos skaitytojai.
Toks sprendimas tik dar kartą patvirtina, kokį rezonansą sukėlė ši knyga. „Pelynų medus. Mano istorija“ – tai ne tik tekstas, bet ir atviras žvilgsnis į gyvenimą, kuriame netrūko nei sudėtingų momentų, nei netikėtų posūkių.
Pati Edita Mildažytė neslepia – pasiūlymų parašyti savo istoriją sulaukdavo jau seniai, tačiau ilgą laiką jų atsisakydavo. Kiekvieną kartą tam būdavo savų priežasčių, o sprendimas galiausiai prabilti atėjo tik tada, kai atsirado vidinė ramybė ir aiškumas.
Ji atvirai kalba apie tai, kad šiandien gali pažvelgti į praeitį be baimės ar gėdos – su supratimu, jog klaidos ir netikėti nuotykiai buvo būtini, kad galėtų pasiekti dabartinį etapą. Kiekviena nesėkmė, anot jos, yra tik dar vienas žingsnis į priekį.
Autorė taip pat užsimena, kad jos gyvenime netrūko akimirkų, kurių nepapasakoti būtų tiesiog neįmanoma. Tai istorijos, kurios prasidėjo visai paprastai ar net neromantiškai, bet ilgainiui išaugo į stiprius, gilius jausmus ir patirtis.
Rašydama šią knygą, ji siekė išlikti sąžininga, korektiška ir kartu neprarasti lengvumo. Net ir kalbėdama apie sudėtingus dalykus, ji stengėsi išlaikyti gyvybingą, kartais net žaismingą toną, leidžiantį skaitytojui ne tik susimąstyti, bet ir nusišypsoti.
Ir nors kiekvienas skaitytojas šioje knygoje atras savas prasmes, pati autorė pabrėžia vieną paprastą, bet stiprią mintį – kartais verta atsigręžti į savo gyvenimą tam, kad suprastum, jog kitur viskas nėra geriau. Kartais atsakymai slypi visai šalia.
