Lietuvos muzikos padangės grandas Marijonas Mikutavičius neseniai atšventė savo 55-ąjį gimtadienį, tačiau laikas, regis, šiam vyrui nėra priešas. Nors gerbėjai negaili komplimentų jo jaunatviškumui, pats dainininkas į savo išvaizdą žiūri su nemenka doze ironijos ir sveiko proto. Viešėdamas laidoje jis sulaukė tiesmuko klausimo apie grožio peilius bei injekcijas, tačiau Marijono atsakymas buvo toks pat aštrus, kaip ir jo dainų tekstai.
Pasak atlikėjo, kalbos apie jo ypatingą jaunystę yra tik gražus melas, už kurį jis dėkingas, bet realybė – kur kas paprastesnė. Marijonas rėžė tiesiai: jis renkasi senti oriai ir natūraliai, o į plastinės chirurgijos stebuklus žiūri su dideliu įtarumu. Žvelgdamas į kolegas ar pažįstamus, kurie pasidavė šiai madai, jis nemato rezultato, kurio norėtų sau. Pasak jo, po tokių procedūrų žmogus gal ir atsikrato kelių raukšlių, tačiau bendras vaizdas tampa gąsdinantis – veidas atrodo taip, tarsi žmogus būtų nejaunas, o tiesiog stipriai padauginęs alkoholio ir neišsimiegojęs. Mikutavičius įsitikinęs, kad geriau turėti natūralias gyvenimo žymes veide, nei atrodyti kaip po nesibaigiančių išgertuvių.
Šis atvirumo protrūkis buvo tik pradžia kelionės laiko mašina. Marijonas prisiminė laikus, kai būdamas dvidešimties jis nė iš tolo nepriminė stiliaus ikonos. Tuometinis jo garderobas buvo daugiau nei kuklus: vienas vienintelis megztinis, keli tėčio marškiniai ir džinsai, kurie, pasak dainininko, buvo tokie prasti, kad net nesitrynė, nes buvo siūti kažkur provincijoje. Ekonominis sunkmetis diktavo savo sąlygas, tačiau Marijonas neslepia – jis kilęs iš geros šeimos, tiesiog tokia buvo tuometinė buitis.
Viena ryškiausių detalių iš studijų laikų – jo legendinis baltas megztinis su neišplaunama kavos dėme ant rankovės. Kursiokės taip nekentė šio apdaro, kad vieną dieną tiesiog nesusilaikė ir išmetė jį į šiukšlių dėžę. Tačiau Marijonas, neturėdamas jokios kitos alternatyvos, nesutriko – nuėjo prie konteinerio ir savo brangųjį megztinį išsitraukė atgal. Tai buvo jo tikrasis veidas – maištingas, paprastas ir šiek tiek ciniškas aplinkinių nuomonei.
Jaunystėje Mikutavičius nevengė ir drąsių įvaizdžio eksperimentų. Būdamas pusiau pankas, pusiau metalistas, jis tiesiog privalėjo „apsikarstyti“ aksesuarais. Nevengė net vagysčių iš savo motinos papuošalų dėžutės – skolindavosi jos žiedus, kad sukurtų norimą efektą. Vietoj stilingo diržo jo juosmenį juosė dygliuotas šuns antkaklis, o kaklą puošė krūvos pigios bižuterijos. Tai buvo laikai, kai už išvaizdą tekdavo ir „gauti į liūlį“, o gyvenimas svyravo tarp meilės muzikai ir aistros futbolui.
Net ir kalbėdamas apie savo kūrybą, Marijonas išlieka savikritiškas. Jis prisipažino, kad viena populiariausių jo dainų „Ar mylėsi tu mane“ jam pačiam atrodo kiek kvailoka. Kūrinys gimė atsitiktinai, pritaikius lietuvišką Dalios Teišerskytės tekstą turkų grupės melodijai. Įrašęs ją per kelis dublius, atlikėjas dainą tiesiog pamiršo, kol koncertuose publika pati pradėjo reikalauti šio hito. Nors kartais bando jos išvengti, pamatęs džiūgaujančią minią, Marijonas pasiduoda – juk svarbiausia, kad žmonėms linksma.
Dainų kūrimą jis skirsto į aiškias kategorijas: asmeninius eksperimentus, kurių vadybininkai nesupranta, sąmoningai kuriamus hitus ir tas dainas, kurias dainuodamas jis pats jaučiasi galingai. Būtent tas momentas, kai stadione tūkstantinė minia vieningai užtraukia jo kūrinį, Marijonui yra didžiausia laimė ir prasmė. Jis ieško tos jėgos, kurią gali duoti publikai ir kurią, padaugintą šimteriopai, gauna atgal.
