Grandiozinis muzikinis projektas „Didysis chorų mūšis“ šį sekmadienį pasiekė vieną svarbiausių sezono taškų – pusfinalio vakarą, kuriame kiekviena nata ir kiekvienas sprendimas tampa lemtingas. Įtampa studijoje buvo juntama dar prieš pirmuosius pasirodymus, o žiūrovų akys šįkart krypo ne tik į chorus, bet ir į trečiąją generolę – Giedrę Kilčiauskienę.
Šalia nuolatinių projekto veidų Ingos Jankauskaitės ir Vytauto Lukočiaus, Giedrė sėdo į vertintojos kėdę, kurioje, kaip pati pripažino, jausmas buvo visiškai kitoks nei scenoje. Vietoje dainavimo – atsakomybė vertinti, klausyti ir priimti sprendimus. Jai tai tapo vienu jautriausių profesinių išbandymų.
Dar prieš prasidedant šou ji atvirai kalbėjo apie vidinę būseną. Po metų be pedagoginio darbo ji jautėsi tarsi iš naujo atrandanti muzikos vertinimo svorį. Ramybė, prie kurios buvo pripratusi, staiga virto įtampa, kai reikėjo vertinti kitų žmonių pasirodymus tiesioginiame eteryje.
Studijoje netrūko ir lengvesnių momentų. Vedėjas Rolandas Mackevičius su jam būdingu humoru pristatė Giedrę, pabrėždamas, kad šįkart ji „nebus kirvis“, o Inga Jankauskaitė su šypsena kalbėjo apie jos „pedagoginę detoksikaciją“. Tačiau už šių šmaikščių frazių slėpėsi rimtas vakaras, kuriame kiekvienas pasirodymas galėjo pakeisti komandų likimą.
Vertinant chorus, Giedrė ne kartą pabrėžė, kad muzika jai nėra tik technika. Ji klausėsi ne vien natų, bet ir emocijos, kuri slypi už jų. Po dzūkiškai atliktos dainos ji pasidalijo mintimi apie muzikos kalbą, sakydama, kad ji gali pasiekti žmogų nepriklausomai nuo kalbos barjero – jei tik yra tikra.
Po Panevėžio choro pasirodymo ji ypač išskyrė solistę Aistę, skatindama ją drąsiau žengti į muzikinį kelią ir pasinaudoti scena kaip galimybe atsiskleisti. Jos žodžiuose jautėsi ne tik vertinimas, bet ir asmeninis raginimas nebijoti didesnių iššūkių.
Kauno choro pasirodymas Giedrei tapo vienu stipriausių vakaro momentų. Ji neslėpė, kad būtent čia ji trumpam pamiršo varžybų formatą ir pasijuto esanti tiesiog muzikoje, o ne konkurse. Ta akimirka jai tapo tarsi atokvėpis tarp įtampos bangų.
Vis dėlto vakaras neapsiėjo be aštresnių momentų. Po vieno pasirodymo Giedrė atvirai pasakė, kad muzika kartais pasuka lengvesniu, „pigesnės popmuzikos“ keliu. Šie žodžiai studijoje sukėlė audrą – dalis žiūrovų sureagavo nepasitenkinimo baubimu, kuris akimirksniu užpildė salę.
Nors atmosfera staiga įkaito, pati Giedrė išliko rami ir neatsitraukė nuo savo nuomonės. Ji pabrėžė, kad nieko blogo nepasakė, tik išreiškė savo muzikos supratimą ir lūkestį, kad kūriniai būtų kuriami su visišku atsidavimu.
Vakaro pabaigoje emocijos dar labiau sustiprėjo, kai ji kreipėsi į Kauno choro kapitoną Martyną Kavaliauską, skatindama komandą neprarasti kovinės dvasios ir tikėti finalo galimybe. Jos žodžiai nuskambėjo kaip rami, bet tvirta paskutinė vakaro nata.
Po visko Giedrė neslėpė, kad šis vakaras jai paliko stiprų įspūdį. Ji pripažino, kad vienkartinis vertinimas buvo intensyvus, bet kartu ir įkvepiantis patyrimas, kuriame ji dar kartą priminė sau, kodėl muzika jai reiškia daugiau nei tik garsus.
