Balandžio 3 dieną Lietuva neteko vieno iškiliausių psichoterapijos šviesulių – po sunkios ligos, eidamas 73 metus, mirė profesorius Rimantas Kočiūnas, Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos instituto įkūrėjas ir vadovas. Ši žinia pribloškė psichologijos bendruomenę, studentus ir visus, kurie pažinojo jo darbą ir atsidavimą žmonių psichikos sveikatai.
Rimantas Antanas Kočiūnas gimė 1953 metais Semoškuose, Lazdijų rajone. Jau nuo jaunystės jis siekė suprasti žmogaus vidinį pasaulį, ir tai atvedė jį į psichologijos studijas Vilniaus universitete, kur 1975 m. sėkmingai baigė bakalauro studijas. Mokslinis smalsumas ir troškimas giliau pažinti žmogaus psichiką lėmė, kad 1984 m. jis apgynė disertaciją Leningrado universitete, o nuo 1988 m. pradėjo dėstyti Vilniaus universitete, dalindamasis savo žiniomis su naujomis studentų kartomis.
1991–2000 metais Rimantas Kočiūnas vadovavo Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedrai. Jo vardas tapo sinonimu egzistencinės psichoterapijos Lietuvoje, o jo idėjos sparčiai plito Rytų Europoje. 1995 metais jis kartu su kolegomis įkūrė Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institutą, kuriam vadovavo iki pat paskutinių gyvenimo dienų. Per beveik tris dešimtmečius šio instituto auditorijas baigė daugiau nei tūkstantis studentų iš įvairių pasaulio šalių – visi jie liudija profesoriaus atsidavimą ir įkvepiančią asmenybę.
Profesorius Rimantas Kočiūnas paliko plačią mokslinę palikimą: daugiau nei šimtas mokslinių straipsnių, plačiai žinomi vadovėliai apie psichologinį konsultavimą, grupinę terapiją, o jo indėlis į tarptautinius mokslo žurnalus buvo neįkainojamas – jis aktyviai dalyvavo redakcinių tarybų darbe, skleisdami savo žinias ir idėjas platesnei auditorijai. Jo mokiniai prisimins ne tik mokslinę kompetenciją, bet ir empatiją, gebėjimą išklausyti ir įkvėpti, kai tai buvo labiausiai reikalinga.
Rimantas Kočiūnas buvo daugiau nei mokslininkas – jis buvo vizionierius, kurio gyvenimas ir darbas formavo psichoterapijos peizažą Lietuvoje. Jo atminimas išliks gyvas per studentų pasiekimus, profesinius kolegas ir kiekvieną, kam jo žinios ir patarimai padėjo atrasti vidinę pusiausvyrą. Ši netektis palieka didžiulę tuštumą, tačiau paliktas palikimas įkvepia tęsti jo misiją ir toliau skleisti egzistencinės psichoterapijos žinias visame pasaulyje.
