Praėjęs sekmadienis Panevėžiui nebuvo eilinis. Vakaras, kuris turėjo būti kupinas muzikos ir bendrystės, netikėtai virto sunkiu emociniu išbandymu. Žiūrimiausiame televizijos projekte „Didysis chorų mūšis“ Panevėžio „Purpurinis“ choras atsidūrė pačioje lentelės pabaigoje. Tai ne tik skaičius ekrane – tai reali grėsmė, kad vos per žingsnį nuo pusfinalio viskas gali baigtis.
Tačiau vietoje tylos ir nusivylimo – netikėtas atsakas. Choristai nepasidavė. Jie sukūrė tai, kas per kelias valandas pradėjo gyventi savo gyvenimą internete – nuotaikingą, energija pulsuojančią dainą, kurią jau spėjo išgirsti visa Lietuva.
„Ištraukit, padėkit, gelbėkit, kaimynai. Šiandien mes kreipiamės į Lietuvos miestus. Aš vertinsiu eglutes, jums gali būti riesta. Ukmergė, Mažeikiai, Jonava, Šiauliai. Jeigu mus palaikot – lenkiamės žemai. Kėdainiai, Molėtai, Anykščiai, Pakruojis. Esame labai dėkingi, jei už mus balsuojate. „Didysis chorų mūšis“ pažadina vienybę. Ištraukit, padėkit, gelbėkit, kaimynai“, – ritmingai skambėjo choristų žinutė, kuri iškart užkabino klausytojus.
Panevėžiečiai nepamiršo ir sostinės. Su lengva ironija, bet ir viltimi jie kreipėsi į Vilnių: „Vilniau, mes žinom, kad teliko nežiūrit, bet jūsų balsas irgi labai daug galios turi.“ Ir reakcija netruko ateiti – komentaruose Vilniaus „Baltojo“ choro kapitonė Atlanta paliko trumpą, bet daug pasakantį palaikymo ženklą: „Vilniaus balsą turit! Pavarykit!“
Visa ši istorija prasidėjo visai paprastai – be plano, be strategijos. Panevėžio „Purpurinio“ choro kapitonas Justas Pečeliūnas prisimena tą vakarą taip, lyg jis vis dar vyktų.
Sekmadienį choristai susirinko vieno iš narių muzikos įrašų studijoje ir kartu stebėjo laidą. Kai ekrane pasirodė rezultatai, kambaryje stojo tyla. Nusivylimas buvo toks tikras, kad jo nereikėjo slėpti – visi tai jautė. Nuleistos galvos, sunkūs žvilgsniai ir tylūs atodūsiai.
Ir tada – lūžis.
Dovydas paėmė gitarą. Aistė į rankas pasiėmė barškutį. Kažkas pradėjo niūniuoti. Netrukus visi įsitraukė. Iš pradžių – tik tam, kad pakeltų nuotaiką. Skambėjo įvairių dainų koveriai, juokas pamažu grįžo, o atmosfera keitėsi. Atrodė, tarsi tai būtų vienas paskutinių kartų, kai jie visi kartu dainuoja – ir būtent tai suteikė kiekvienai natai ypatingą svorį.
Bedainuojant gimė kažkas daugiau. Žodžiai pradėjo dėliotis patys, be pastangų. Justas pasakoja, kad iš pradžių net nepastebėjo, kaip paprastas improvizavimas virto tikra daina. „Pusę ausies klausau ir matau, kad čia jau nebe juokas, o visai gera daina“, – prisiminė jis. Simonas ėmėsi sudėlioti tekstą, įnešė ritmo, ir viskas susijungė į vieną stiprią žinutę.
Tai buvo ne tik kūrinys – tai buvo emocija, išlieta per muziką. Nusivylimas virto motyvacija. O motyvacija – kvietimu visai Lietuvai.
Justas neslepia: pradėdami kelionę „Didžiajame chorų mūšyje“, jie neturėjo didelių planų ar ambicijų. Viskas atrodė kaip graži patirtis, bet ne daugiau. Tačiau kiekvienas pasirodymas keitė jų pačių požiūrį. Atsirado azartas, noras eiti toliau, įrodyti sau ir kitiems, kad jie gali daugiau.
Choras susiformavo į tikrą bendruomenę. Žmonės priprato vieni prie kitų, atrado bendrą ritmą, ir dabar mintis apie išsiskyrimą tampa vis sunkesnė.
Посмотреть эту публикацию в Instagram
„Panevėžiečiai mėgsta save nuvertinti“, – atvirai sako Justas. Pasak jo, ir pats choras pradžioje nebuvo tikras dėl savo galimybių. Tačiau šiandien jis mato visai kitokį vaizdą. „Nėra nieko neįmanoma. Susivieniję galime viską.“
Jis kviečia ne tik choristus, bet ir visą miestą pakelti galvas. „Mes ne maži – yra mažesnių. Tad nosis aukštyn, telefonus į rankas“, – su šypsena ragina jis, tikėdamas, kad būtent palaikymas gali pakeisti viską.
Ir tas palaikymas jaučiamas ne tik ekrane. Justas prisipažįsta, kad tokio ryšio su gimtuoju miestu jis dar nebuvo patyręs. Žmonės prieina gatvėje, kalbina, spaudžia ranką. Šie paprasti gestai jam reiškia daugiau nei bet kokie balai.
„Atrodo, niekada neįsivaizdavau, kad tokią meilę gali jausti iš gimtojo miesto“, – sako jis, neslėpdamas emocijų.
Dabar viskas spręsis sekmadienį. 19.30 valandą per LNK – vakaras, kuris gali tapti lūžio tašku. Ar „Purpurinis“ choras liks projekte, ar jų kelionė baigsis vos prieš pusfinalį – priklausys nuo tų, kurie klausosi, jaučia ir balsuoja.
