Vyresniosios kartos atmintyje operos solistas Virgilijus Noreika ir jo žmona, koncertmeisterė Žaneta Noreikienė, iki šiol išlikę jauni, spindintys ir neatskiriami. Apie jos grožį sklandė legendos, o jųdviejų ryšys scenoje ir gyvenime atrodė tarsi dviejų vieno obuolio pusių susiliejimas. Tokie duetai muzikos istorijoje gimsta retai. Tačiau laikas, kaip visada, negailestingas – jis išskyrė net ir šią išskirtinę porą.
Šių metų sausio 22-ąją Žaneta sutiko 88-ąjį gimtadienį viena, savo bute Vilniaus centre. Tačiau vienatvė jos nepalaužė. Ji išliko tokia pati elegantiška, smalsi ir gyvybinga, kokią ją mena scena. Tai moteris, kuri ne tik lydėjo didžius balsus, bet ir pati sugebėjo atskleisti koncertmeisterio profesijos grožį ir svarbą.
Dar visai neseniai ji dirbo su mokiniais, tačiau prieš metus buvo priversta sustoti. Kojų skausmas, ypač čiurnose, tapo nepakeliamas – ji nebegali ilgai sėdėti nuleidusi kojas. Šie pojūčiai sustiprėjo po vakcinos nuo COVID-19, o vėliau išgirsta diagnozė nepaliko vilčių – kaulų retėjimas. Dabar ji dažnai ilsisi ištiesusi kojas, nes jokie vaistai nepalengvina deginančio skausmo.
Tačiau net ir tai nesugebėjo iš jos atimti gyvenimo džiaugsmo. Ji vis dar sukasi namuose viena, be pagalbos, ir net naktį gali pakilti įkvėpimo pagauta. Vieną tokių naktų, negalėdama užmigti, ji atsikėlė ir pradėjo ruošti Napoleono torto tešlą – valandą ją kapojo peiliu, kol net ranka pavargo. Kitą dieną kepė lakštus. Šio torto skonį, kaip ji pati šypsodamasi sako, yra pažinusi pusė Vilniaus.
Meilė kulinarijai gimė dar vaikystėje, stebint mamą virtuvėje. Ten pat gimė ir pirmieji svajonių daigai. Nors tėvai nebuvo muzikai, draugės grojimas pianinu uždegė jos širdį. Tėvas ilgai ieškojo instrumento, kol galiausiai rado seną, tvarte stovėjusį „Bernstein“ pianiną. Nuo to momento kelio atgal nebebuvo, nors vieną kartą ji ir suabejojo – vaikystėje grojant pro langą viliojo kieme žaidžiantys vaikai. Tačiau noras tapti pianiste viską nugalėjo.
Jos talentas netrukus atsiskleidė visu ryškumu. Dar studijuodama konservatorijoje ji grojo su simfoniniu orkestru, o trečiame kurse sutiko Virgilijų Noreiką. Jų pažintis peraugo į penkerius metus trukusią draugystę ir dvidešimt metų trukusią santuoką. Meilei laiko buvo mažai – abu dirbo be sustojimo, tačiau jų ryšys buvo ypatingas.
Žaneta su vyru apkeliavo pasaulį – nuo Kanados iki Australijos, nuo JAV iki Pietų Amerikos. Ironiška, kad būtent Kanadoje, kur jie kadaise koncertavo, vėliau apsigyveno jų dukra Rasa. Ji įgyvendino savo svajonę – netoli Vankuverio įkūrė kavinę ir pati joje dirba. Kepa tortus, gamina tradicinius patiekalus – akivaizdu, kad meilė virtuvei perduodama iš kartos į kartą.
Žanetos profesinis kelias buvo ilgas ir ištikimas – daugiau nei keturis dešimtmečius ji dirbo Lietuvos operos ir baleto teatre. Tai buvo vienintelė jos darbovietė. Ji išėjo ne savo noru – intrigos privertė pasitraukti be jokios kompensacijos. Tačiau net ir po skyrybų su Noreika, kuris tuo metu vadovavo teatrui, jos talento niekas nedrįso paneigti.
Vėliau jų gyvenimo keliai pasuko skirtingomis kryptimis. Virgilijus vedė baleriną Loretą Bartusevičiūtę, o Žaneta – tenorą Eugenijų Vasilevskį. Tačiau šis ryšys nebuvo toks, kokio ji tikėjosi. Ji pati pripažįsta – tik su Noreika jautėsi tarsi dvi vieno obuolio pusės. Antroji santuoka greitai subyrėjo, o buvęs vyras jos gyvenime nepaliko jokio pėdsako.
Šiandien jos mintys dažnai sukasi apie dukrą Kanadoje. Nors jau daugelį metų planuoja ją aplankyti, vis kažkas sutrukdo. Anksčiau laikė mokiniai, dabar – baimė dėl kalbos ir svetimos aplinkos. Vis dėlto ryšys nenutrūksta – jos kasdien bendrauja vaizdo skambučiais, todėl atstumas nejaučiamas.
Gyvendama erdviuose, tylos kupinuose namuose Naujamiestyje, ji nejaučia vienatvės. Kaimynai tampa artimaisiais, o virtuvė – vieta, kur gimsta šiluma. Ji gamina kasdien, dalijasi su kitais, priima svečius. Namų sienas puošia jos portretas, tapytas Vlado Karatajaus, o kiekvienas kampas alsuoja istorijomis.
Šiuose namuose nėra liūdesio – tik prisiminimai, kurie ne slegia, o šildo. Čia vis dar gyva jos dukros vaikystės dvasia, čia skamba tylūs praeities aidai. Ir net tada, kai naktį ji atsikelia gaminti torto, kitame pasaulio krašte dukra jau gyvena savo dieną – ir jos vis dar susitinka per pokalbį.
Žaneta šiandien gyvena su tuo, ką sukūrė per visą gyvenimą – prisiminimais, muzika, kuri vis dar skamba jos viduje, ir meile, kurios nepakeitė niekas.
