Prieš dvi savaites, kovo 9-ąją, Lietuva neteko legendinio šokėjo, trenerio ir sportinių šokių klubo „Sūkurys“ vadovo Česlovo Norvaišos (1935–2026 m.). Jo gyvenimo partnerė, žmona Jūratė Norvaišienė, su kuriuo žengė koja kojon daugiau nei septyniasdešimt metų, dabar patiria didžiulį netekties skausmą, tačiau pasakoja, kad gyvenimas turi ir šviesių akimirkų.
Šiuo metu, pasak Jūratės, liūdesį prasklaido darbas – gegužės mėnesį vyks jau 60-asis „Gintarinės poros“ renginys, kurį ji kartu su Česlovu organizavo daugiau nei pusę amžiaus. „Tik baigiasi viena „Gintarinė pora“ gegužę, ir jau pradedi galvoti apie kitus metus. Tai didelis projektas, dėl kurio net patekome į Gineso rekordų knygą, kaip vieni iš vyriausių ir daugiausiai metų organizuojančių. Nėra daugiau tokių organizatorių, kurie 60 metų būtų išlaikę tokį tarptautinį, tokio stambaus masto turnyrą“, – pasakoja Jūratė.
Projektą Norvaišos pradėjo dar 1965-aisiais. Iš pradžių renginys buvo uždaras, vykdavo tik Kaune, tačiau laikui bėgant išsiplėtė ir tapo tarptautiniu, apimančiu įvairius šokių žanrus. „Nuostabu, kad mus visada remia miestas. Per daugelį metų taip išsivystėme, kad kviečiame ir kitų žanrų šokėjus, pavyzdžiui hiphopo. Stengiamės, kad tai nebūtų tik sportiniai šokiai, bet ir populiarios šiandien choreografijos“, – tikina Jūratė.
Sovietmečiu Lietuva buvo uždara, į projektą beveik neįleidžiami užsieniečiai ar net kitų miestų atstovai. Tačiau Kaunas tapo atviras šokėjams, daugiausia Česlovo dėka. „Česlovas savo laiku netgi buvo pavadintas mūsų užsienio reikalų ministru. Jis įtikino Lietuvos komunistų partijos centro komitetą, kad į Kauną reikia pakviesti draugaujančių miestų atstovus ir šokėjus. Vienas pirmųjų buvo Balstogė Lenkijoje. Vėliau priėmėme šokėjus iš Vokietijos Demokratinės Respublikos, Jugoslavijos. Taip mūsų uždaras miestas tapo atviras šokėjams. Tai buvo didžiulis pasiekimas – viskas įvyko jo dėka“, – šypteli Jūratė.
Kalbėdama apie santykius su Česlovu, Jūratė dalijasi patarimu jaunoms poroms: svarbiausia ne rasti antrąją pusę, o geriausią gyvenimo draugą. „Kai studijavome mediciną, mes buvome vienoje grupėje. Aš apie jį kaip apie mylimąjį negalvojau, ieškojau gyvenimo draugo, žmogaus, su kuriuo galėčiau dalytis viskuo. Tas nepaprastai svarbu jaunimui, ypatingai galvojant apie bendrą gyvenimą – turėti gerą draugą“, – pasakoja Jūratė.
Česlovas jai buvo pirmiausia draugas, o tik paskui – vyras ir gyvenimo meilė. „Tai žmogus, kuriam visada galėjau pasipasakoti, kuris padėdavo ištverti sunkumus. Dabar man kyla mintis – kodėl gyvenimo draugas būtinai turi būti kitos lyties? Pasauly turėtume turėti laisvę ieškoti savo gyvenimo draugo“, – tęsia moteris.
Prisiminimai apie Česlovą Jūratę nukelia į jo optimizmą ir gebėjimą praskaidrinti net sunkiausias akimirkas. „Labiausiai įsiminė jo optimizmas, gera nuotaika ir humoras. Jis mėgo anekdotus ir dažnai juos pasakodavo. Stengėmės optimizmo įnešti į savo gyvenimą, nes žmogaus gyvenimas nėra lengvas. Dažnai turime įveikti daugiau kliūčių nei patirti malonių akimirkų. Česlovas visada buvo linksmas, pilnas idėjų ir noro kažką veikti“, – prisimena Jūratė.
Nepaisant skausmo dėl netekties, Jūratė tęsia Česlovo palikimą – ne tik per „Gintarinę porą“, bet ir per jo optimizmą, atvirumą bei neblėstančią aistrą šokiui, kurią ji perduoda visiems, pažinusiems jų istoriją.
