Artėjant kasmetiniam LNK ir organizacijos „Gelbėkit vaikus“ paramos koncertui, viena ryškiausių jaunosios kartos Lietuvos pianisčių Ieva Dūdaitė-Radžiūnė nusprendė prabilti apie tai, kas ilgai liko jos viduje. Tai ne tik prisiminimai apie vaikystę, bet ir akimirkos, kurios formavo jos santykį su artimiausiais žmonėmis – tėvais.
Ji neslepia, kad būtent jie tapo jos tylia, bet nepajudinama atrama. Ilgi metai užsienyje, net vienuolika metų trunkančios studijos, nuolatiniai meistriškumo kursai, stažuotės ir nesibaigiantys projektai – visa tai būtų buvę kur kas sunkiau be jų tikėjimo. Tik dabar, pati augindama vaikus, Ieva aiškiai suvokia, kiek daug reiškė tas pasitikėjimas. Tai buvo nematoma jėga, leidusi jai drąsiai eiti pirmyn, klysti, bandyti iš naujo ir kurti be baimės būti nesuprastai.
Šiandien jos pačios kasdienybė pasikeitusi – Ieva augina mažas dukras, o viena jų dar visai kūdikis, net nesulaukęs dviejų mėnesių. Būtent dabar, būdama mama, ji vis dažniau susimąsto apie tai, kokį ryšį nori sukurti su savo vaikais. Jai svarbiausia, kad jos dukros augtų jausdamos, jog yra matomos ir girdimos, kad bet kurią akimirką galėtų atsigręžti į ją be baimės ar abejonių.
Vis dėlto kelias iki tokio suvokimo nebuvo lengvas. Ieva atvirai prisimena vieną iš sudėtingiausių momentų savo gyvenime, kai po studijų Italijoje priėmė drąsų sprendimą – vienu metu studijuoti dvejose skirtingose aukštosiose mokyklose Olandijoje ir dar dirbti viešbutyje, kad galėtų išsilaikyti. Tai buvo iššūkis ne tik fiziškai, bet ir emociškai.
Didžiausia įtampa tuomet kilo ne dėl pačios naštos, o dėl artėjančio pokalbio su tėvais. Ji iki šiol prisimena, kaip sunku buvo ištarti šiuos planus garsiai. Baimė dėl jų reakcijos, dėl galimų nuogąstavimų apie jos sveikatą ir per didelį krūvį slėgė labiau nei pats sprendimas.
Tačiau tai, kas įvyko po to, Ievai liko vienu svarbiausių gyvenimo lūžių. Vietoj kritikos ar draudimų ji išgirdo palaikymą. Tėvai neslėpė, kad jaudinasi, tačiau jų žodžiai buvo kupini pasitikėjimo. Jie leido jai rinktis, patirti, išbandyti save akademiniame gyvenime, siekti meistriškumo ir turėti atsarginį planą. Vienintelis jų prašymas buvo paprastas, bet esminis – nepamiršti savęs, saugoti save ir mylėti.
Būtent toks santykis, pasak pianistės, tapo pagrindu jos vidinei ramybei. Tėvai niekada nepiršo savo nuomonės, niekada nesikišo neprašyti. Tačiau ji visada žinojo – jei prireiks, jie bus šalia. Net jei kartais jiems patiems nebuvo lengva išsakyti savo mintis, jų nuoširdumas ir atvirumas niekada nekėlė abejonių.
Ši patirtis šiandien virsta aiškiu jos pačios pasirinkimu auginant vaikus. Ieva įsitikinusi, kad svarbiausia – kurti pasitikėjimo erdvę, kurioje vaikas nebijotų ateiti su bet kokia situacija. Ji ragina tėvus dažniau sakyti vaikams, kad jais tiki, leisti jiems būti savimi, bandyti, klysti ir vėl atsitiesti.
Tačiau ji taip pat primena, kad ne visi vaikai turi galimybę augti tokioje aplinkoje. Ne kiekvienas patiria rūpestį, meilę ar palaikymą. Todėl kartu su kitais pramogų pasaulio žmonėmis ji kviečia nelikti abejingiems ir prisidėti prie pagalbos tiems, kuriems jos labiausiai reikia.
Prisidėti galima paprastai – skambinant trumpaisiais numeriais ir skiriant paramą. Tai nedidelis gestas, kuris gali tapti dideliu pokyčiu vaikų gyvenimuose. Būtent apie tai, ko labiausiai trūksta vaikams, kokius iššūkius jie patiria ir kaip galima jiems padėti, bus kalbama penktadienio vakarą tiesioginiame LNK ir „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerte.
