Pagyvenusi moteris paliko savo neįgalų vyrą miške be maisto ir vandens: naktį jį pastebėjo alkanas vilkas, ir nutiko kažkas netikėto
Senutė pavargusi nusišluostė kaktą, žiūrėdama į negyvą vyro kūną, gulintį vežime. Jis jau seniai nebuvo atsikėlęs iš savo laikinos šiaudinės lovos, negalėjo valgyti be pagalbos, nekalbėjo – tik sunkiai kvėpavo ir apsiblaususiomis akimis žiūrėjo į lubas.
Jai vyras jau seniai buvo sunki našta. Jis kadaise buvo stiprus vyras, aprūpintojas, gynėjas. Tačiau metai iš jo atėmė viską. Dabar jis tiesiog suvalgė paskutinį maistą, nieko mainais neduodamas.
Vieną dieną, išsekusi nuo malkų kapojimo ir nebegalėdama pakęsti jo skundų ir bemiegių naktų, senutė nusprendė, kad jai gana. Ji nutempė vyrą į vežimą, nuvežė jį giliai į mišką, į vietą, kuri, kaip gandai, buvo vilkų namai, ir paliko jį ten po sausu senu ąžuolu.
„Atleisk man, seni“, – sumurmėjo ji be ašarų, – „aš daugiau nebegaliu… Išgyvenk, kiek gali.“
Ir ji išėjo.
Kai paskutinis ratų girgždesys išblėso tolumoje, senis suprato – jis vienas. Visiškai vienas. Apsuptas miško ir alkanų vilkų.
Šaltis pervėrė iki kaulų smegenų. Žemė buvo drėgna ir apledėjusi, o nakties oras graužė odą.
Jis pajuto gerklėje kylantį gumulą. Jis nebegalėjo verkti; jo balsas buvo išdžiūvęs. Jis tiesiog gulėjo, spoksodamas į tamsų dangų pro šakų plyšius. Jis buvo alkanas ir sapnavo vandens lašą.
Tada jis išgirdo kažką baisaus…
Iš pradžių tylu – lyg šakelės traškėjimas, lyg letenų šnaresys. Paskui arčiau. Vienas, paskui dar vienas ir dar vienas. Sunkūs žingsniai. Ir vėjas kaukė – ar tai buvo kaukimas?
Senis iš tiesų išsigando. Jo širdis daužėsi taip stipriai, kad atrodė, jog tuoj sprogs. Vilkai. Ji paliko jį čia, kad vilkai jį sudraskytų.
Staiga iš tamsos išniro siluetas. Pilkas, didelis, žibančiomis akimis, kuriose žibėjo šalta ugnis. Vilkas.
Vilkas sustingo, spoksodamas į senuką. Bet tada nutiko kai kas netikėto.
Senis norėjo užmerkti akis, nebematyti žvėries, bet negalėjo. Tai pabaiga, pagalvojo jis. Vilkas jį gyvą suės.
Tačiau vilkas nepuolė jam į gerklę ir neišrodė dantų. Jis lėtai artėjo, atsigulė šalia – taip arti, kad senis pajuto jo storo kailio šilumą.
Gyvūnas giliai įkvėpė, užmerkė akis ir nejudėjo, tik retkarčiais pakeldamas ausis.
Iš pradžių senolis negalėjo tuo patikėti. Tada jis pajuto vilko gyvą, galingą šilumą, spaudžiančią jo sušalusį, beveik negyvą kūną.
Jis glausėsi prie gyvūno arti.
Vilkas nepasitraukė. Vilkas jį šildė.
Ir visą naktį jie taip gulėjo – dvi senos būtybės, žmonių pamirštos, bet suradusios viena kitą tamsiame miške.
