Kovo 11-osios vakaras Lietuvos nacionaliniame dramos teatre virto tikra emocijų audra, kai vyko iškilminga „Lietuvos garbės“ apdovanojimų ceremonija. Į renginį susirinko daugybė žinomų veidų, bet dėmesio centre atsidūrė ne kas kitas, o jautrus momentas, kurį sukėlė vienas iš apdovanojimą atsiėmusių svečių – Ričardas Savickas. Žinomas dėl savo paramos Ukrainai, jis savo kalba sukėlė tikrą salės susikaupimą ir ašarų bangą.
Po apdovanojimo įteikimo Ričardas nuo scenos nulipo su gėlių puokšte rankose ir priėjo prie savo mylimosios, gydytojos Lauros. Jo žodžiai buvo kupini dėkingumo ir jautrumo: „Daugiausia, ką noriu pasakyti, yra savo gydytojai, kuri mane gydė ir pastatė ant kojų. Po sprogimo buvo daug pasekmių, o Lauros dėka jos buvo pastebėtos laiku. Tai, kad šiandien galiu kalbėti, yra jos nuopelnas. Manęs šiandien galėjo ir nebūti. Pasaka turi savo pradžią ir pabaigą.“ Kiekviena frazė aidėjo salėje, o žiūrovų širdys plakė kartu su jo pasakojimu.
Ir tada įvyko momentas, kuris nustebino visus – Ričardas priklaupė ant kelio ir pasipiršo Laurai. Staigus ir nuoširdus gestas sukėlė bangą susijaudinimo tarp svečių, o ypač jautriai sureagavo Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas su žmona, soliste Vismante Benkunskiene.
Televizijos kameros nukrypo į Vismantę. Jos akys buvo drėgnos nuo ašarų, ranka šluostėsi jas, o kai pamatė, kad kamera ją fiksuoja, šiek tiek išsigando, rankomis užsidengė veidą ir nusišypsojo. Ši trumpa, bet nepaprastai intymi akimirka atskleidė, kiek gilios emocijos tvyrojo salėje, ir kaip netikėti gestai gali palikti neišdildomą įspūdį.
Žiūrovai, stebėję šį momentą gyvai ar per televiziją, negalėjo nesijaudinti. Kiekvienas žvilgsnis, kiekviena ašara atskleidė tikrą širdies šilumą ir nuoširdumą, kurį Vismantė ir Ričardas įnešė į šią šventę. Toks nepaprastas susiliejimas tarp asmeninių emocijų ir oficialaus renginio suteikė ceremonijai ypatingą atmosferą, kuri ilgai išliks prisiminimuose.
Netikėtas pasiūlymas, ašaros ir nuoširdžios šypsenos – šios detalės parodė, kad tikros emocijos neapsiriboja tik žodžiais, jos atsispindi kiekviename judesyje, kiekviename žvilgsnyje ir kiekvienoje rankų mosto dalelėje. Vismantė Benkunskienė tapo šio vakaro simboliu – žmogumi, kuris nebijodamas parodyti jausmų, įkvėpė visus aplinkinius jausti giliau.
