Veronikos Povilionienės balsas ir šypsena – tai neatsiejama Lietuvos kultūros dalis. Ši dainininkė, gimusi 1946 metais, visiems pažįstama ir nepaprastai mylima. Jos karjera – tarsi ilga melodija, persmelkta daugybės koncertų, dainų ir apdovanojimų. „Aš net natų nepažįstu, o esu dainavusi operoje“, – juokiasi Veronika. Jos duetas su saksofonininku Petru Vyšniausku garsėjo ne tik Lietuvoje, bet ir didžiausiuose pasaulio džiazo festivaliuose.
Tačiau ši istorija – ne tik apie sceną. Tai pasakojimas apie moterį, dukrą, mamą, žmoną, lietuvę. Veronika prisimena tėčio iš miško parneštą žemuogių smilgos kvapą, juokiasi prisiminusi, kaip universitete gėrė vandenį iš gėlių vazos, ir vos lieka ramybėje ligoninės lovoje, užtraukusi graudulingą lietuvišką dainą. Jos gyvenime net ne kartą įvyko stebuklai: išgyventa komos būsena, išgelbėti beveik nefunkcionuojantys inkstai, išgirsti žvaigždžių žodžiai.
Pokalbiai su Veronika vyko Vilniaus ligoninėje, kur ji rudenį patyrė dvi sudėtingas operacijas. „Tik per Viešpaties malonę ir maldas dar dainuoju ir šypsausi“, – tvirtina ji. Pavasarį ji gulėjo Kauno klinikose, kai keitė širdies vožtuvą, ir net buvo ištikta komos. Net ir būdama be sąmonės, kasdien priimdavo Šventąją Komuniją. Ligoninėje ji patyrė ne tik širdies, bet ir inkstų problemų – keliasdešimt dializių. Vienas inkstas veikė vos 14 proc., tačiau pasveikus, abu dirbo 99 proc. – stebuklas, kurį Veronika vadina Dievo malone.
Tikėjimas lydėjo ją nuo pat vaikystės. „Mano Dievulis gimė pas dziedulius pirtukėj, kur šienas kvepėdavo, o kūdra nušvisdavo mėlyna spalva ir joje atsispindėdavo žvaigždės“, – prisimena dainininkė. Ji išliko jautri žmogiškumui ir tikėjimui, net kai technologijos užgožia gyvenimą.
Gyvenimo pradžia nebuvo lengva. Trejų su puse metų ji neteko mamos, o dar anksčiau – vyresnio broliuko. Tėvukas ją mylėjo, dažnai nešiodavo ant rankų. Pirmasis santuokos bandymas – su pamote iš garsios giminės – atnešė naują gyvenimo etapą. Vaikystė Kapčiamiestyje ir Marijampolėje buvo pilna nuotykių, netikėtumų ir baimės dėl galimo išvežimo į Sibirą. Pirmoji Komunija buvo priimta slapta, kiekvieną kartą kituose namuose.
Meilė dainai atsirado natūraliai. Veronika daug dainavo kaime, dalyvavo folkloriniuose renginiuose, o namuose su pamotėle rudens metu dainuodavo derliaus darbų ritmu. Nors neturėjo muzikinio išsilavinimo, jos balsas buvo unikalus – liaudies dainos skambėjo savaip.
Studijų metais Vilniaus universitete ji aktyviai dalyvavo folkloriniuose žygiuose po Suvalkiją ir Baltarusijos lietuviškus kaimus. Ten rinko tautosaką, susitiko laisvus, senosios Lietuvos laisvę matžiusius žmones. „Esu tūkstančiu procentų įsitikinusi, kad be mūsų tėvų ir senelių pasakojimų, nepriklausomybės iki šiol galbūt nebūtume matę“, – prisipažįsta Veronika.
Universiteto ansamblyje jos iš pradžių nepriėmė dėl „netinkamo“ balso, bet Lionginas Abarius pakvietė į chorą. Folklorinis atgimimas ėmėsi 1967–1968 m., o Veronikos gyvenimas – koncertai, kelionės, teatriniai pasirodymai – įgavo pagreitį. Tuo metu ji jau buvo ištekėjusi, o vyras Vidmantas patyrė kankinimus KGB kalėjime. Lemtingas susitikimas įvyko 1975 m., kai Vidmantas grįžo iš lagerio – nuo tos dienos jie nesiskyrė.
Veronikos gyvenimas buvo kupinas iššūkių: egzaminai laukimo metu, gimdymo iššūkiai, kultūros ir politiniai apribojimai, bet kartu – meilė, muzika, tautos tradicijos ir tikėjimas. Net išvykos į užsienį, kur Veronika susidurdavo su naujomis kultūromis, tik dar labiau skatino ją vertinti savo šaknis. Net ir šiandien, susitikusi su lietuviais Australijoje ar Graikijoje, ji pabrėžia – tikroji meilė ir turtas slypi mūsų krašte, mūsų istorijoje ir tradicijose.
Veronika Povilionienė – ne tik scenos žvaigždė. Ji – gyvas Lietuvos tautos pasakojimas: pilnas meilės, tikėjimo, stebuklų ir muzikos, kurią perduoda iš kartos į kartą. Jos balsas ir šypsena liudija, kad net sunkiausiais gyvenimo momentais galima atrasti grožį, džiaugsmą ir stebuklą.
