Tarpukario Lietuvoje buvo moterų, kurios tyliai prisitaikydavo prie visuomenės lūkesčių, tačiau Olga Dubeneckienė-Kalpokienė buvo visiškai kitokia. Ji pasirodė lyg audra – netikėta, triukšminga ir nepaisanti jokių ribų. Ši nepaprasta kūrėja, gimusi 1885 metais ir gyvenusi iki 1967-ųjų, paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje. Jos pavardžių ir pseudonimų buvo tiek daug, kiek ir talentų: balerina, šokėja, choreografė, scenografė, kostiumų dailininkė ir tapytoja. Kiekviena jos veiklos sritis tarsi atskleidė vis naują jos asmenybės pusę.
Iš Sankt Peterburgo atvykusi moteris pateko į Lietuvą tuo metu, kai šalis tik buvo atgavusi nepriklausomybę ir dar ieškojo savo kultūrinio balso. Kaunas tuomet buvo provincijos ir didelių ambicijų mišinys, tačiau Olga į šį miestą įsiveržė kaip tikra bohemos jėga. Ji nesitaikstė su tuo, kas laikyta „padorios ponios“ elgesiu, ir drąsiai laužė stereotipus, kurie ilgai ribojo moterų galimybes kūrybos pasaulyje. Tuo metu, kai meninė aplinka buvo beveik visiškai vyrų rankose, Olga savo pavyzdžiu parodė, kad moteris gali būti ne tik įkvėpimo šaltinis, bet ir pati kūrėja.
Plačiausiai ji žinoma kaip lietuviško baleto pradininkė. 1921 metais Kaune Olga atidarė pirmąją profesionalią baleto mokyklą, kuri tapo svarbiu žingsniu Lietuvos scenos menų istorijoje. Tačiau jos veikla neapsiribojo vien šokiu. Ji kūrė scenografiją, piešė kostiumus, tapė ir nuolat ieškojo naujų būdų, kaip išreikšti savo kūrybinę energiją.
Vis dėlto menininkės vardas ilgą laiką buvo tarsi nustumtas į šešėlį. Dailininkės talentas dažnai būdavo priskiriamas vadinamajai „moteriškajai“ meno sričiai, o jos gyvenimas buvo vertinamas per du garsius vyrus, su kuriais ji siejo savo likimą. Vienas jų buvo genialus architektas Vladimiras Dubeneckis, gyvenęs 1888–1932 metais. Kitas – talentingas tapytojas Petras Kalpokas, gimęs 1880-aisiais ir miręs 1945 metais. Šių vyrų kūryba buvo plačiai aptarinėjama, o Olga dažnai likdavo tarsi nematoma figūra jų biografijose.
Prie to prisidėjo ir jos asmeninis gyvenimas, kuris anuometinei visuomenei atrodė pernelyg drąsus. Būdama Dubeneckienė, ji beveik dešimtmetį artimai bendravo su Petru Kalpoku. Jiedu kartu keliavo po Italiją, leido laiką menininkų aplinkoje ir nevengė viešai rodytis drauge. Toks atviras ryšys sukėlė nemažai kalbų ir pasipiktinimo, nes neatitiko griežtų to meto moralės normų.
Šie santykiai ypač nepatiko Kalpoko sūnui Rimtui, gimusiam iš pirmosios menininko santuokos su vengrų poete Elisabeth Schwarz. Vaikystėje auklėtas italų jėzuitų, jis į tėvo gyvenimą ir pasirinkimus žvelgė griežtai ir kritiškai. Manoma, kad būtent jo požiūris turėjo įtakos tam, jog vėlesniuose pasakojimuose apie šiuos menininkus Olga ilgą laiką liko beveik nepaminėta.
Dar viena priežastis, kodėl apie ją sklandė tiek daug kalbų, buvo pačios Olgos pasirinkta tylos strategija. Ji tarsi sąmoningai kūrė aplink save paslapties skraistę. Apie savo gyvenimą iki revoliucijos moteris beveik nekalbėjo. Net artimiausios draugės žinojo nedaug, o spaudai ji taip pat vengė atsiverti. Kai kas manė, kad ši tyla slepia dramatiškas istorijas, kiti – kad tai buvo paprasčiausias noras pradėti naują gyvenimą.
Kartą Olga trumpai paaiškino savo laikyseną vienu sakiniu, kuris vėliau buvo ne kartą cituojamas: savo praeitį ji norinti ne prisiminti, o užmiršti. Šie žodžiai tik dar labiau sustiprino paslaptingą jos įvaizdį ir leido gimti įvairioms interpretacijoms apie tai, kas slypėjo už jos tylos.
