Turinio kūrėjos Dijoros Petrikonytės ir jos sužadėtinio, odontologo Andriaus Jonaičio, sūnus Elijus neseniai atšventė ypatingą progą – pirmąjį savo gimtadienį. Šiai dienai Dijora pasiruošė iš anksto ir nusprendė, kad mažojo Elijaus šventė turi būti ne tik graži, bet ir pilna žaidimų, netikėtumų bei vaikystės magijos.
Pasak Dijoros, laikas su vaikais prabėga neįtikėtinai greitai. Atrodo, visai neseniai šeima laukė Elijaus gimimo, o dabar berniukas jau žengė pirmąjį savo gyvenimo metų etapą. Mama prisipažino sunkiai patikinti, kaip greitai keičiasi vaikai: dar po metų Elijus jau turėtų lankyti darželį ir pats bandyti mautis batukus, kaip tai daro jo vyresnioji sesė Eila.
Pirmasis gimtadienis šeimai tapo ne tik linksma švente, bet ir savotiška proga sustoti bei pažvelgti atgal. Į namus susirinkus daugybei mažųjų svečių, Dijorai beveik nebuvo kada atsikvėpti – reikėjo pasirūpinti, kad visi būtų laimingi, saugūs ir nieko netrūktų. Tik svečiams išėjus ir namams šiek tiek nurimus ji galėjo ramiai pagalvoti apie praėjusius metus.
Dijora neslėpė, kad per šį laiką augo ne tik jos vaikai, bet ir ji pati kaip mama. Šventės metu šalia buvo vaikai, tėvai, seneliai ir proseneliai, todėl, pasak jos, ši akimirka leido ypač aiškiai pajusti šeimos artumą ir gyvenimo pilnatvę.
Elijaus gimtadienio tema Dijorai kilo labai greitai. Iki šventės likus maždaug mėnesiui, ji pasirinko žaismingą idėją „It’s fun to be one“ – „Smagu būti vienerių!“. Mama pati ruošė dekoracijas, gamino girliandas ir klijavo nuotraukų albumus, o vaišių stalą pavertė tikru mažu zoologijos sodu.
Svarbiausias tikslas buvo sukurti tokią aplinką, kurioje vaikai pasijustų tarsi patekę į pasakų šalį. Šventėje netrūko įvairių pramogų: vaikai galėjo pieštis veidus, rinktis nuplaunamas tatuiruotes ir stebėti burbulų šou. Tačiau didžiausiu vakaro netikėtumu tapo „atgijusi“ karvutė, kurią mažieji svečiai turėjo maitinti morkomis ir agurkais.
Šis sumanymas nustebino ne tik vaikus. Dijora pasakojo, kad net suaugusieji įsitraukė į linksmybes. Vyresni vaikai aikčiojo pamatę į palmę lipančią gorilą, o mažieji varžėsi, kas pirmas galės pamaitinti karvutę. Tuo metu pats Elijus, regis, turėjo savų prioritetų – jis tiesė rankas į girliandas, žaidė su balionais ir savo kūdikiška kalba vis kartojo „Ba! Ba! Ba!“.
Pats gimtadienio herojus į triukšmingą dieną reagavo ramiai ir su gera nuotaika. Elijus keliavo iš vienų artimųjų rankų į kitas, dalyvavo šventėje, buvo nešiojamas mamos, tėčio, tetos, senelių ir net prosenelių. Nors namuose buvo daug juoko, vaikų klegesio ir lakstymo, berniukas nesutriko.
Ypatingą ryšį Elijus jaučia su savo vyresniąja sese Eila. Dijora pasakojo, kad vos sesei grįžus iš darželio, vaikinas tarsi įgauna antrą kvėpavimą. Abu vaikai gali žaisti ir dūkti visą vakarą, nė kiek nepavargdami.
Eila savo ruožtu brolio gimtadieniu taip pat mėgavosi. Tiesa, jos dėmesį ypač traukė viena šventės dalis – tortas. Dijora juokavo, kad dukrai tortas yra beveik šventas reikalas. Eila pati pasiėmė lėkštutę ir šaukštelį bei kantriai laukė pirmojo gabalėlio, o laukdama dar dainavo broliui „Su gimimo dienaaaa!“.
Dijora pastebi, kad jos vaikai auga labai skirtingi. Elijus, pasak mamos, yra gerokai ramesnis, klusnesnis ir dažniausiai linksmai besišypsantis. Jis gali ilgai ramiai stebėti aplinką iš vežimėlio arba net valandą žaisti su kaladėlėmis. Tuo metu Eila, priešingai, sunkiai nusėdi vietoje ir šeimą savo ryškiu charakteriu tarsi nuolat „stato į vietą“.
Mama juokauja, kad jų šeimoje auga tikras „in ir jang“ – vienas vaikas yra tarsi viesulas, o kitas tapo ramybės uostu. Elijus taip pat yra labai meilus ir mėgsta apkabinimus bei artumą, o Eila į tokius meilės parodymus reaguoja visai kitaip.
Per pirmuosius Elijaus metus Dijora pati patyrė ir nemažai iššūkių. Ji atvirai pasakojo apie motinystės kasdienybę ir prisipažino, kad dabar gali funkcionuoti net ir labai mažai miegodama. Anksčiau save ji vadino tikra „miegančiąja gražuole“, tačiau gimus vaikams jos naktys pasikeitė – ji teigė kartais kelianti kas valandą.
Vis dėlto, jos pačios nuostabai, nuolatinis nuovargis nepanaikino kantrybės. Priešingai – Dijora pastebi, kad tapusi mama savyje atrado dar daugiau kantrybės ir gebėjimo susitvarkyti su kasdieniais iššūkiais.
Už šventinių dekoracijų, balionų ir linksmybių slypi visiškai įprastas šeimos gyvenimas. Rytais Andrius ruošiasi į darbą ir gamina košę Elijui, o Dijora ruošia Eilą į darželį. Vėliau jos laukia įprasti mamos darbai – pamaitinti, nuprausti ir aprengti mažylį, sutvarkyti namus, surinkti išmėtytus žaislus, iškrauti indaplovę ir susitvarkyti su niekada nesibaigiančiu skalbinių krepšiu.
Po visų darbų ji leidžia sau trumpam sustoti ir išgerti kavos. Tuomet laukia žaidimai su Elijumi, jo pietų miegas ir keli brangūs laisvo laiko momentai, kuriuos galima skirti dušui, maistui ar darbui socialiniuose tinkluose.
Po pietų šeima vėl susirenka kartu. Elijus valgo, žaidžia ir laukia grįžtančio tėčio bei sesės, o vakare prasideda įprastas šeimos šurmulys – vakarienė, maudynės, miegas ir tarp viso to įsiterpiantis vaikų lakstymas, ropojimas, žaislų dalybos bei skraidančios kaladėlės.
Paklausta, kaip vienu žodžiu apibūdintų pirmuosius Elijaus metus, Dijora ilgai negalvojo. Jos atsakymas buvo labai paprastas, bet iškalbingas: „Dovana.“
Būtent tokia nuotaika ir lydėjo visą pirmojo gimtadienio šventę – daug juoko, artimų žmonių, vaikystės žaidimų ir akimirkų, kurios šeimai dar ilgai primins pirmuosius ypatingus Elijaus gyvenimo metus.
