Vasario 28-ąją Edita Mildažytė pasitiko su šypsena, kuri išduoda daugiau nei bet kokie fejerverkai. Šiemet jai sukako 60-eri, tačiau pati ji tik šypteli: atrodo, kad tas jubiliejus jau seniai praėjo. Didelių iškilmių ji neplanuoja, nes tikroji šventė jai – visai kitur. Ne salėse su tostais, o ten, kur gyvena jos mintys ir žmonės, kurie jai svarbiausi.
Šįkart gimtadienis ją pasitiko tarp knygų. Penktadienį ji išskubėjo į Vilniuje vykstančią Knygų mugę, kur susitiko su ištikimais „Pelynų medaus“ skaitytojais. Toks paminėjimas jai artimas širdžiai – be dirbtinio blizgesio, bet su tikru ryšiu. Ji juokiasi, kad viskas už ją jau suorganizuota: susitikimai, pokalbiai, gyvos akys priešais. O dar visai neseniai ji grįžo iš kelionės po Tailandą. Sako, kad viską, ko troško, jau sau pasidovanojo. Todėl, kai kažkas priminė, kad tikroji data dar tik ateis, ji net nustebo – šventę jau jautė anksčiau.
„Pelynų medus“ tapo viena skaitomiausių 2025-ųjų knygų, tačiau tokio atgarsio ji nesitikėjo. Rekordiniai pardavimai, žmonių susidomėjimas, palankūs vertinimai – visa tai ją nuoširdžiai nustebino. Ji pabrėžia, kad knygos nerašė tradicine prasme – ją padiktavo. Tai jos istorija, jos balsas. Autorė sugėrė pasakojimą ir beveik nepakeitusi paleido į pasaulį. Galbūt todėl tekstas toks gyvas, tarsi atviras pokalbis. Kodėl jis taip stipriai palietė skaitytojus, ji negali tiksliai pasakyti. Spėja, kad žmonės pasiilgo tikrumo.
Skaičiai jai nėra baubas. Metai keičiasi, bet svarbiausia – kaip pats susidėlioji gyvenimą. Ji nesigaili nė vieno etapo. Kiekvienas jų turėjo savo spalvą, savo iššūkius ir dovanas. Jaunystėje – darbas Lietuvos radijuje ir televizijoje, vėliau laidos „2blis“ ir „Bėdų turgus“, labdaringa veikla, šeima, vaikai. Visa tai pynėsi į vieną intensyvų laikotarpį, kai asmeniniai poreikiai dažnai likdavo paraštėse.
Dabar ji sako galinti sau leisti daugiau. Sunkiausiu amžiumi vadina laiką nuo trisdešimties iki maždaug keturiasdešimt penkerių ar net keturiasdešimt aštuonerių – kai spaudžia šeima, karjera, atsakomybės. Perkopus penkiasdešimtmetį, vaikai jau užaugę, atsiranda daugiau erdvės tikriesiems interesams. Ne tik tam, kas atneša pajamas, bet ir tam, kas maitina vidų.
Ji nieko nekeistų. Gyveno taip, kaip liepė širdis ir sąžinė. Galima save laužti, bet iš to laimės neatsiranda. Didžiausiais savo pasiekimais ji vadina šeimą ir trijų vaikų – Rūtos, Domo ir Mykolo – gimimą. Taip pat svarbūs visi jos gyvenimo vyrai – nuo senelio ir tėvo iki tų, su kuriais dalijosi kasdienybe. Kiekvienas jų buvo atskiras pasaulis, kurį pažinti reikia laiko ir atidumo.
Su dabartiniu vyru Sauliumi Pilinkumi ji kuria jau trečiąją santuoką. Santykių kūrimą ji vadina vienu sudėtingiausių ir kartu prasmingiausių darbų. Bandai iš dviejų pasaulių sulipdyti bendrą, o paskui matai, kaip tas modelis atsikartoja vaikų gyvenimuose. Tai didžiulė dovana.
Namai, pasak jos, turi savitą fenomeną. Jie su vaikais nėra priklausomi vieni nuo kitų, bet užtenka užsiminti apie puodą kotletų – ir visi sulekia. Kartais net nepranešus apie maistą jie tarsi pajunta. Atvažiuoja net Sauliaus vaikai. Niekas jų neinformuoja, bet jie pasirodo prie stalo. Ji juokauja apie slaptą „maisto radarą“, tačiau akyse švyti džiaugsmas. Tokie susitikimai – ne pareiga, o tikras noras būti kartu.
Kai suvažiuoja didelė giminė, namuose netrūksta šurmulio. Specialūs stalai su prisukamomis kojomis, atsivežti patiekalai, vynas, bendras pasiruošimas – visa tai jau tapo ritualu. Švenčių organizavimas jai malonumas, o didžiausias rūpestis – tik lėkštės ir puodai. Anksčiau balių būdavo daugiau, dabar – rečiau, bet jaukiau.
Birželį su Sauliumi jie minės trečiąsias vestuvių metines. Vestuvės buvo santykių įforminimas, nes kartu gyveno ir iki tol. Abu juokiasi, kad kartais pamiršta savo statusus – primena vienas kitam, kad yra vyras ir žmona. Ji sako, kad su Sauliumi nesupanašėsi – jis originalus, tarsi vėjas. Brandžioje santuokoje nebėra žaidimų ar loterijos jausmo. Tai ne išbandymas, o mėgavimasis santykiu, aiškus žinojimas, ko nori, ir laisvė atviriau rodyti jausmus.
Šešiasdešimtmetis jai – ne finišo linija, o dar vienas puslapis. Kitoks, bet kupinas smagių dalykų. Ir, panašu, su dar daugiau vietos sau.
