Muzikos pasaulis retai suteikia galimybę išgyventi tikrą gyvenimo dramą, bet Živilė Segenytė ją pažino kaip niekas kitas. Nepaisant to, kad jos vardas nėra žinomas kiekvienam, o arenos jos koncertams neplūsta, Živilė visada sekė savo svajone – muzikos keliu. Tačiau gyvenimas kartais primena, kad svajonės ir tragedijos gali vaikščioti šalia viena kitos. Daugiausia laiko dainininkė praleidžia vienkiemyje, nors Vilniuje turi savo namus, nes po to, kas įvyko, net paprasti kasdieniai reikalai tapo sunkia našta. Jos gyvenimas pasikeitė negrįžtamai, kai po sunkios ligos mirė jos mylimas vyras. „Ryte atsikeliu ir iškart norisi verkti. Net paprastas reikalas, pavyzdžiui, nueiti į banką, atrodydavo tragedija“, – prisipažįsta Živilė laidoje „Kasdienybės herojai“.
Ketverių metų kova su liga paliko gilius randus ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Būti šalia žmogaus, kuris kovoja už gyvenimą, matyti jo kančias, jausti neviltį, bet bandyti išlikti stipriam – tai buvo kasdienybė. „Tu matai, kad viskas eina žemyn, o ne į viršų. Tu tai suvoki, bet bėgi nuo to“, – pasakoja atlikėja.
Živilė ir Arūnas susipažino su aiškiu gyvenimo tikslu – abu svajojo apie sveiką, aktyvų gyvenimą. Živilė iš pradžių kūrė savo kelią: studijavo, turėjo vaikų dainavimo studiją, dirbo režisiere, tačiau galiausiai nusprendė išvykti į Škotiją ieškoti naujų iššūkių. Arūnas, nors buvo darbštus iki kraštutinumo, sveikai gyveno, sportavo, jie abu baigė fitneso studijas ir stengėsi gyventi subalansuotai. Tačiau šeimos istorijoje buvo tamsių šešėlių – onkologinių ligų. Pirmieji Arūno simptomai buvo subtilūs – svorio kritimas. Tik grįžus į Lietuvą ir po daugybės vizitų įvairiose klinikose buvo nustatyta diagnozė. Živilė prisimena, kad tada jos širdis degė pyktimi gydytojams, kurie kelerius metus nerado problemos, nors buvo atlikta daugybė tyrimų. „Ar jis tikėjosi pasveikti? – galvojau. Bet kiekvienas sergantis tikisi“, – sako ji.
Pora buvo pasiryžusi bet kokiomis priemonėmis kovoti už gyvenimą – jei tik alternatyvus gydymas būtų galėjęs padėti, jie būtų skyrę šimtus tūkstančių eurų. Tačiau tai reiškė ne tik rūpintis ligoniu, bet ir uždirbti pinigų šeimai – iš ligoninės Živilė turėdavo vykti koncertuoti ir linksinti gerbėjus. Paskutinieji dveji metai buvo kitokie – intensyvus gyvenimo tempas išnyko. Jie apsigyveno vienkiemyje, dienomis vaikščiojo gamtoje, o vakarais sėdėdami prie židinio gėrė arbatą ir dalinosi tyliais pokalbiais. Kai Arūnui, kenčiančiam nuo skausmo, reikėjo morfijaus, Živilė pradėjo ieškoti hospiso, kur galėtų jam suteikti orią pabaigą. Sprendimas nebuvo lengvas – hospisas simbolizuoja paskutines gyvenimo dienas.
Ketverių metų gydymas buvo kupinas emocijų – kiekviena maža gerėjimo akimirka sukeldavo viltį, tik kad ji vėl nyktų. Arūnas mirė po 45-ųjų gimtadienio šventimo, o Živilė, būdama 42 metų, tapo našle. Jos istorija – apie meilę, kančią, pasiaukojimą ir netektį, kurios neįmanoma pamiršti.
