Pasirinkau gyventi mažame miestelyje, nes tai – didžiausia prabanga, kokią galime sau leisti šiame nuolat lekiančiame pasaulyje. Juk kas iš tiesų brangiausia? Laikas. Mūsų dienos dažnai nugaištamos kamščiuose, važinėjant į darbą ir iš jo, skubant nuvežti vaikus į darželius, būrelius, kavinės vakarėlį ar susitikimą su draugais. Mes investuojame į automobilius, mokame už taksi po vyno taurės, kad nesukeltume problemų kelyje. Tačiau čia, mano mažame miestelyje, iki bet kurio taško nueiti galima per dešimt minučių pėsčiomis. Tai laisvė, kurios miesto šurmulys negali pasiūlyti.
Skeptikai dažnai sako: „Bet juk provincijoje nėra kultūros!“ arba „O kaip provincijos gyventojai, ar ne prasčiokai?“ Bet vakar vakare mano gyvenimas patvirtino priešingą. Pirmiausia nuo septintos vakaro susirinkau su draugais improvizuotame „knygų klube“, kur skaitėme ir aptarėme Woody Alleno apsakymą. Diskusija buvo gyva, pilna juoko, pastebėjimų ir netikėtų įžvalgų. Nuo dešimtos vakaro sėdėjau prie arbatos su Vidu Bareikiu ir Indre Stonkuviene, kurie trumpam buvo atvykę atostogauti. Kalbos sukosi apie gyvenimą, kūrybą, miestelio ramybę ir mažytes akimirkas, kurios miesto gyvenime praranda savo reikšmę.
Mažas miestelis – tai ne tuščia provincija. Tai erdvė, kur gali pajusti laiko tėkmę lėčiau, kur draugystės nėra paviršutiniškos, o susitikimai – tikri. Čia kultūra gyva kiekviename kampelyje: nuo knygų skaitymo iki diskusijų prie arbatos puodelio, nuo improvizuotų pasirodymų iki atsitiktinių muzikos akimirkų. Ir svarbiausia – tai vieta, kur gali pasijusti laisvas, kur kiekviena minutė nešiojasi prasmę ir tikrąją vertę.
Gyventi čia – tai suvokti, kad prabanga nėra tik materialūs dalykai ar įspūdingi renginiai. Tai galimybė sustoti, įkvėpti, būti su tais, kurie tikrai svarbūs, ir mėgautis kiekviena akimirka, kurią šis mažas miestelis suteikia. Laikas čia įgauna kitą skonį, o gyvenimas – naują, tikrąją kokybę. Tai pasirinkimas, kurį priėmiau ne dėl prabangos išorėje, bet dėl prabangos viduje, kurią sunku pamatuoti pinigais.
