Šeštadienio rytą Lietuvą pasiekė žinia, kuri daugeliui sustabdė laiką – eidama 43-uosius metus mirė „Sengirės fondo“ bendraįkūrėja Aurelija Striužė. Jos vardas daugybei žmonių buvo tapęs neatsiejamas nuo senųjų miškų apsaugos, vidinės tylos, gilesnio ryšio su gamta ir pačiu gyvenimu. Tai buvo žmogus, kurio buvimas ramino, o žodžiai likdavo ilgam.
Apie Aurelijos išėjimą pranešė artimieji, pasidaliję jautria žinute, kupina šviesos ir susitaikymo. Jie rašė, kad ji iškeliavo palikdama ne tuštumą, o pėdsaką – tylų, bet labai stiprų. Pastarieji metai Aurelijos gyvenime buvo pažymėti sunkia liga, tačiau net ir per skausmą ji neprarado gebėjimo matyti esmę ir ja dalintis su kitais.
Savo mintimis Aurelija dažnai kalbėjo apie tai, kaip liga pakeitė jos požiūrį į pasaulį. Ji atvirai rašė, kad susidūrimas su gyvenimo trapumu atima iliuzijas ir palieka tai, kas tikra. Ji ragino žmones atsisakyti tuščių ambicijų, nesivaikyti galios ar pripažinimo, o rinktis mažus, kasdienius gerumo sprendimus. Jos tekstai nebuvo pamokslai – veikiau tylūs priminimai, kurie pataikydavo tiesiai į širdį.
Aurelija pabrėžė, kad net jei niekada netapsime didžiais mąstytojais ar istorijos herojais, kiekvienas galime kasdien pasirinkti gėrį. Ji kalbėjo apie paprastus dalykus – šypseną nepažįstamajam, pagalbos ranką pavargusiam, nuoširdų buvimą šalia. Šios mintys tapo jos vidine filosofija, kurią ji gyveno, o ne tik skelbė.
„Sengirės fondas“ Aurelijos gyvenime buvo ne projektas, o pašaukimas. Ji tikėjo, kad senieji miškai saugo ne tik biologinę įvairovę, bet ir žmogaus vidinę pusiausvyrą. Artimieji dalijosi, kad miškai, sutartinės, ramūs ritualai ir žolelių arbatos buvo jos kasdienybės dalis – būdas išlikti ryšyje su pasauliu net tada, kai kūnas silpo.
Atsisveikinimo žinutėse artimieji Aureliją vadino šviesa, dovana ir meile. Jie pabrėžė, kad jos gyvenimas buvo įrodymas, jog net sunkiausiose aplinkybėse galima išlikti oriam, jautriam ir atviram. Aurelijos buvimas keitė žmones – ramiai, be spaudimo, be triukšmo.
Su Aurelija bus galima atsisveikinti Vilniuje, M. K. Paco gatvėje esančioje šarvojimo salėje. Vasario 8 dieną, sekmadienį, atsisveikinimas vyks nuo 16 iki 21 valandos. Vasario 9 dieną, pirmadienį, durys bus atviros nuo 9 iki 19 valandos, o 18 valandą numatyta išlydėjimo ceremonija. Artimieji kviečia atnešti po baltą lelijos žiedą – tylų pagarbos ir šviesos simbolį.
Aurelijos Striužės kelionė šiame pasaulyje baigėsi, tačiau jos mintys, darbai ir jautrus žvilgsnis į gyvenimą liko. Ji paliko ne tik fondą ar idėjas – ji paliko kryptį. Kryptį į tylą, sąmoningumą ir paprastą, bet tikrą žmogiškumą.
