Veronika Montvydienė pirmą kartą taip atvirai prabilo apie laikotarpį po skyrybų ir vidinius sprendimus, kurie tuo metu formavo jos gyvenimą. Ji neslėpė, kad mintis likti vienai ją gąsdino, nors iš išorės galėjo atrodyti, jog stipri ir savarankiška moteris su tuo susidoros lengvai. Vis dėlto realybė buvo kitokia – po išsiskyrimo ji aiškiai suprato, kad nenori įklimpti į patogią, bet emociškai tuščią vienatvę.
Veronika atviravo, jog visuomenėje vis dar gyvas požiūris, kad išsiskyrusi moteris, ypač turinti vaikų ir peržengusi tam tikrą amžiaus ribą, tarsi automatiškai nurašoma. Šios nuostatos jai kėlė nerimą dar iki skyrybų, o po jų tapo labai apčiuopiamos. Ji prisipažino, kad bijojo ne pačios vienatvės, o to, jog ilgainiui ji gali tapti nuolatine būsena, iš kurios nebesinori išeiti.
Svarbų vaidmenį jos apsisprendime suvaidino mamos gyvenimo istorija. Veronika pasakojo, kad po skyrybų mama pasirinko gyventi viena. Iš pradžių toks gyvenimas atrodė ramus ir net patogus – mažai žmonių, nedaug emocinių sukrėtimų, viskas savo vietose. Tačiau metams bėgant ši ramybė virto izoliacija. Mama tapo vis uždaresnė, turėjo vos kelias drauges, o vienatvė, kuri iš pradžių atrodė kaip pasirinkimas, ilgainiui tapo našta. Vėliau ji pati pripažino, kad gailisi taip susidėliojusio gyvenimo.
Šis atviras mamos prisipažinimas Veronikai tapo lūžio tašku. Ji suprato, kad nenori kartoti to paties kelio, net jei jis trumpuoju laikotarpiu atrodo saugus ir patogus. Pasak jos, kuo ilgiau žmogus gyvena vienas, tuo labiau pripranta prie tokio modelio, o galiausiai gali pastebėti, kad nebėra vietos nei artumui, nei bendrystei.
Veronika taip pat kalbėjo apie vidinį komfortą, kuris dažnai apgauna. Ji tiki, kad gyvenimas reikalauja pusiausvyros, o per didelis atsiribojimas anksčiau ar vėliau pareikalauja kainos. Būtent todėl ji nusprendė būti atvira naujiems santykiams, net jei tai reiškė rizikuoti ir vėl nusivilti.
Nors santuoka su Donatu Montvydu baigėsi, Veronika pabrėžė, kad šis etapas ją daug ko išmokė. Ji išmoko nebijoti pokyčių, paleisti praeitį be pykčio ir išsaugoti pagarbą. Didžiausia pamoka – suvokimas, kad vienatvė neturi tapti gyvenimo strategija, o artumas su žmonėmis yra vertybė, kurią reikia saugoti. Ši patirtis ją sustiprino ir padėjo aiškiau suprasti, ko ji nori iš gyvenimo toliau.
