Saulius Prūsaitis – vardas, kurį atpažįsta ne tik dėl hitų, bet ir dėl nepakartojamo juoko, ryškaus stiliaus ir atvirumo. Tinklalaidės „Muzika, kurią jauti“ metu jis prisistatė paprastai, bet taikliai: dainų ir tekstų autorius, savo paties muzikos prodiuseris ir Leonardos tėtis. Šis sakinys tapo raktu į pokalbį, kuriame skambėjo ir juokas, ir tyla, ir nuoširdus liūdesys.
Filmavimo metu Sauliui teko viskas: atlaikyti Ievos Cijūnėlytės provokacijas, reaguoti į netikėtus klausimus, spėti atpažinti M1 PLIUS eteryje skambančius kūrinius, o kartu su gyvo garso grupe angliškai sudainuoti Chris Isaak dainą „Wicked Games“. Atmosfera buvo gyva, intensyvi, bet kartu leidžianti kalbėti be kaukių.
Pokalbio temos keitėsi greitai, bet giliai. Scenos gėda, asmeninis gyvenimas su žmona, dizainere Agne Kuzmickaite, jų dukra Leonarda, pirmieji žingsniai muzikoje, mitybos taisyklės prieš koncertus, penkerius metus brandintas megahitas „39“ ir grupė „Happyendless“, kuri kadaise buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis.
Prisiminęs pažintį su Agne, Saulius pasakojo laikus, kai nebuvo nei programėlių, nei greitų sprendimų. Buvo barai, ilgi vakarai Vilniuje ir jausmas, kad miestas mažas, o susitikimai neišvengiami. Vienas, antras, trečias susitikimas, spragtelėjusi mintis parašyti žinutę ir viskas pradėjo suktis savaime. Taip gimė istorija, kurią vėliau vainikavo vestuvės ir dukters gimimas.
Apie save jis kalba be didybės. Profesionalu savęs nelaiko nei muzikoje, nei scenoje, tačiau tėvystėje – be kompromisų. Santykis su keturiolikmete Leonarda jam yra rimčiausias gyvenimo darbas. Jis stebi, kaip vaikas auga, bando ribas, o vėliau tampa paaugle, su kuria svarbiausia kalbėtis protingai ir nuoširdžiai. Saulius džiaugiasi, kad dukra domisi muzika ir turi gerą klausą, todėl svarsto galimybę ją skatinti rinktis šią kryptį. Neatsitiktinai – į muziką jį patį kadaise pastūmėjo muzikuojantis tėtis.
Kūryba Sauliui niekada nebuvo greitas procesas. Daina „39“ gimė per penkerius metus – detalės gyveno galvoje ir kūne, kol galiausiai susidėliojo į vieną visumą. Tai tapo ilgiausiai brandintu jo kūriniu ir tyliai priminė, kad kantrybė kartais yra didžiausias talentas.
Tačiau jautriausia pokalbio dalis palietė grupę „Happyendless“. Laiką, kai jie buvo jauni, alkani kūrybos ir kartu leido valandas studijoje, Saulius prisimena su ypatingu švelnumu. Jis neslepia – klausydamas tų dainų dabar nueina į kampą, paverkia ir galvoja, kaip viskas buvo gera. Tai buvo ne tik sėkmė, klipai ir koncertai, bet ir tikra draugystė.
Vėliau gyvenimas visus išsklaidė. Grupės nariai tapo tėvais, atsirado kiti prioritetai, trūko vadybos, o bandymai dar kažką daryti pamažu išblėso. Saulius pripažįsta, kad viskas turi pabaigą, bet tas laikotarpis liko kaip gražus, sunkiai pakartojamas etapas. Nors grupės veikla nutrūko, ryšys neišnyko – vyrai kartais susiskambina ir dabar.
Šiandien Saulius dirba su komanda, kuria pasitiki. Jis vertina pastovumą ir tai, kad su tais pačiais žmonėmis scenoje yra jau daug metų. Jei kas ir keičiasi, tai tik dėl ligų ar įtempto grafiko. Net ir tada, kai balsas pavargęs, kolektyvas padeda išlaikyti koncertų kokybę, suteikdamas daugiau erdvės kitiems grupės nariams.
Menininko statusas, išlipimas iš teatro duobės, maisto taisyklės prieš koncertus, kad nesijaustų lyg akvariume, gėda Žagarės „Vyšnių festivalyje“, garsus juokas ir gyva muzika – visa tai susiliejo į vieną atvirą pasakojimą apie žmogų, kuris nebijo prisipažinti, kad stipriausios emocijos ateina tada, kai lieki vienas su muzika ir prisiminimais.
