Rūta Mikelkevičiūtė dar kartą parodė, kad už ryškių televizijos kadrų ir pasitikėjimo savimi slypi labai jautri, gyva ir savikritiška moteris. Šįkart ji nusprendė ne slėptis už bendrų frazių ar saugių sakinių ir viešai prabilo apie vieną artimiausių savo gyvenimo žmonių – mamą. Tai buvo ne lengvas prisiminimas ir ne saldi istorija apie tobulus santykius. Priešingai – Rūta atvėrė duris į sudėtingą, kartais skaudžią, bet labai atpažįstamą motinos ir dukros ryšio pusę.
Savo pasidalinime ji atvirai prisipažino, kad mamai yra pamelavusi ne kartą ir net ne dešimtis, o šimtus kartų. Ši frazė nuskambėjo be pasiteisinimų, be bandymo save pateisinti ar sušvelninti esmę. Tačiau kartu ji atskleidė ir tikrąją priežastį – melas niekada nebuvo iš piktos valios. Tai buvo bandymas apsaugoti, nutylėti, neišgąsdinti, nepasirodyti silpnai. Kartais – tiesiog nenorėjimas skaudinti žmogaus, kurio nuomonė reiškė labai daug.
Rūta neslėpė, kad ilgą laiką jai buvo sunku kalbėti apie savo vidines būsenas, abejones ir baimes. Net ir su mama, kuri visada buvo šalia. Ji rašė apie tylų spaudimą būti stipria, susitvarkiusia, viską žinančia. Apie tai, kaip lengviau pasakyti „viskas gerai“, nei pripažinti, jog viduje kaupiasi nerimas, nuovargis ar abejonės dėl gyvenimo pasirinkimų. Tokie maži kasdieniai nutylėjimai ilgainiui virto įpročiu, o įprotis – šimtais smulkių melų.
Посмотреть эту публикацию в Instagram
Ši išpažintis nebuvo skirta kaltinti ar kurti dramą. Priešingai – Rūta labai švelniai ir brandžiai kalbėjo apie supratimą, kuris atėjo tik su laiku. Ji pripažino, kad šiandien vis aiškiau mato, kaip svarbu leisti sau būti netobulai ir leisti artimiausiems matyti ne tik stiprią, bet ir pažeidžiamą savo pusę. Ypač mamai, kuri visą gyvenimą buvo atrama, autoritetas ir saugumo jausmas.
Vieša reakcija parodė, kad ši istorija palietė labai daug žmonių. Daugelis atpažino save Rūtos žodžiuose – dukros ir sūnūs, kurie taip pat nutylėjo, slėpė ar „saugodami“ melavo savo tėvams. Komentarai virto savotiška išpažinčių siena, kur žmonės dalijosi, kaip sunku kartais būti atviriems su tais, kuriuos mylime labiausiai.
Rūta taip pat pabrėžė, kad šis atvirumas jai pačiai buvo svarbus žingsnis. Ne dėl viešumo ar reakcijų, o dėl vidinės ramybės. Ji leido sau pasakyti tai, kas ilgai buvo laikoma viduje, ir tuo pačiu parodė, kad net stiprūs, matomi, sėkmingi žmonės gyvena su tais pačiais jausmais, kaip ir visi kiti. Ši istorija tapo ne apie melą, o apie drąsą pagaliau pasakyti tiesą – sau ir artimiausiems.
