Viktorija Mykolaitytė pirmą kartą ryžosi atvirai papasakoti istoriją, kuri ilgą laiką liko tik artimiausiųjų rate. Tai pasakojimas ne tik apie netikėtai gimusią verslo idėją, bet ir apie akimirkas, kurios tyliai, bet iš esmės pakeitė jos požiūrį į gyvenimą. Šventiniu laikotarpiu Vilniuje vykęs vakaras, kupinas šviesų, muzikos ir lengvo jaudulio, tapo ta riba, po kurios niekas nebeatrodė taip pat kaip anksčiau.
Tą vakarą, kai susirinko žinomi veidai ir ore tvyrojo šventinė nuotaika, Viktorija neplanavo nei didelių išpažinčių, nei lemtingų sprendimų. Tačiau aplinka, pokalbiai ir netikėtas susitikimas jachtoje sukūrė ypatingą atmosferą. Būtent ten ji pirmą kartą artimiau bendravo su Nagliu Šulija, kurio atvirumas ir ramus požiūris į gyvenimą paliko stiprų įspūdį. Viktorija prisimena, kad tuo metu viskas atrodė tarsi sustoję – žodžiai skambėjo paprastai, bet jų prasmė buvo gilesnė nei tikėtasi.
Ji atvirai sako, kad jos verslas gimė ne iš ilgų planavimo valandų ar kruopščiai sudėliotų skaičių. Idėja atsirado natūraliai, tarsi savaime, iš pokalbių, nuotaikos ir vidinio jausmo, jog atėjo laikas daryti kažką savo. „Aš pamaniau – vau“, prisipažįsta Viktorija, prisimindama tą momentą, kai suprato, jog netikėčiausios situacijos gali tapti didžiausiais gyvenimo posūkiais.
Pažintis su Nagliu nebuvo formali ar iš anksto suplanuota. Ji gimė paprastai, be įtampos, be kaukių. Pokalbiai apie kasdienybę, apie netikėtumus ir gebėjimą juos priimti padėjo Viktorijai kitaip pažvelgti į save. Ji suvokė, kad kartais svarbiausi sprendimai gimsta ne tada, kai jų ieškai, o tada, kai tiesiog leidi sau būti akimirkoje.
Šiandien Viktorija neslepia, jog kelias, kuriuo ji žengia, vis dar kupinas klausimų ir iššūkių. Tačiau būtent tas vakaras ir ta pažintis tapo savotišku atspirties tašku. Verslas, kuris išaugo iš paprastos minties, dabar jai reiškia kur kas daugiau nei tik veiklą – tai jos drąsos, vidinio augimo ir pasitikėjimo savimi simbolis.
Savo istorija Viktorija nori parodyti, kad gyvenime ne viskas turi būti suplanuota iki smulkmenų. Kartais pakanka vieno vakaro, vieno pokalbio ar vienos akimirkos, kad atsirastų nauja kryptis. Ir nors iš šalies tai gali atrodyti kaip paprastas susitikimas, jai tai buvo tylus, bet labai svarbus lūžis, po kurio ji nebegalėjo grįžti į ankstesnį gyvenimo ritmą.
