Violeta Mičiulienė, žinoma kaip nepaprastai charizmatiška ir drąsi menininkė, ruošiasi nustebinti Lietuvos žiūrovus nauju monospektakliu „Bėgantis aštuonkojis“. „Kartais gyvenime sutinki savo sielos brolį, ir kvėpuoti pasidaro lengviau. Aš ilgai maniau, kad esu vienintelė tokia keista, netikėta ir nelabai patogi Žemėje – kol nesutikau… aštuonkojo“, – su šypsena pasakoja Violeta.
Premjera numatyta vasario pradžioje, o režisierius Olegas Kesminas, Violetos draugas iš studijų laikų, žada spektaklį paversti ne tik juokingu, bet ir gilų jausmų pasaulį atskleidžiančiu pasirodymu. Įkvėpta ankstesnio spektaklio „Pabaisų nebus“ sėkmės, kuri buvo parodyta net 175 kartus ir sulaukė ne tik žmonių, bet ir jų augintinių dėmesio, Violeta drąsiai žengia į naują kūrybinę kelionę.
Idėja apie aštuonkojį į ją atėjo netikėtai, žiūrint dokumentinį filmą. „Šis ne visai simpatingas gyvūnas tapo mano sielos broliu. Stebėti jo reakcijas, gyvenimą vandenyse buvo be galo įdomu, ir aš pradėjau ieškoti kuo daugiau medžiagos, vertiau ją į lietuvių kalbą, kol supratau, kad per jį noriu pasakoti savo istorijas scenoje“, – prisipažįsta menininkė.
Aštuonkojis Violetai primena moteris, kurios vienu metu daro daugybę darbų: glosto vaiką, gamina, tvarko namus, lygina skalbinius. „Per šią metaforą aš perteikiau visų mūsų pastangas išgyventi ir siekti laimės, nors visi esame tokie skirtingi“, – sako ji. Stebėdama aštuonkojį, menininkė atrado jo vienišumą – jis gimsta vienas, neturi artimųjų, ir visko mokosi savarankiškai. Tačiau, nepaisant visko, jis stengiasi išgyventi, ir tai įkvepia ją scenoje dalytis savimi.
Violeta nebijos būti juokinga ar nesuprasta: „Sulaukusi šešiasdešimt ketverių, nebenoriu meluoti ar apsimetinėti. Noriu būti savimi ir apnuoginti sielą žiūrovams – tai tikra prabanga.“ Jos naujasis monospektaklis nėra vien tik pasirodymas, tai – tylus, jautrus, atviras buvimas scenoje, primenantis, kad net būdamas vienas, nesi vienišas, ir viskas, kas su tavimi vyksta, yra gerai, net jei kiti to nesupranta.
Spektaklyje gausu humoro, kurį moterys gal supras lengviau, o vyrams padės suprasti moteris. „Viena mano bičiulė pasakojo, kad jos vyras, eidamas „ant visai“, visada pasiima brangiausią daiktą – kariuomenės laikų albumą. Jis žiūri į jį dvi paras, lyg studijuotų svetimus žmones. Ar pasakysiu šią istoriją scenoje – nežinau, bet noriu į gyvenimą žvelgti su humoru, tai mano būdas išgyventi ir saugoti savo aštuonias kojas“, – juokiasi Violeta.
Ji įsitikinusi: gyvenime svarbu daryti tai, kam esi sukurtas. „Negali pabėgti nuo savęs. Jei bandyčiau vaidinti Dezdemoną, kaip studijų metu, publika pratrūktų juokais. Su Valentinu Masalskiu pasidalinau savo noru rimtai vaidinti, ir jis man sakė: ar supranti, kiek pastangų reikia aktoriui, kuris neturi tavo duotybės? Jūs tiesiog prajuokinate žmones natūraliai.“
Violeta pripažįsta, kad viena spektaklio nesukurtų – būtinas režisierius, kuris sustyguotų ir užduotų klausimus. „Pirmąjį spektaklį kūrėme su Asta Simonaite, dabar dirbu su O. Kesminu, senais pažįstamais. Spektaklio pabaiga visada yra svajonės išsipildymas, procesas – smagi ir įkvepianti kelionė.“
„Bėgantis aštuonkojis“ – tai subtilus, jautrus pasakojimas apie moters vidinę kelionę, savęs priėmimą ir nematomus ryšius tarp žmonių. Spektaklyje vaidina V. Mičiulienė, režisuoja O. Kesminas, scenografiją kuria Rasa Kesminienė. Premjera – Kaune, vasario 6 dieną, Panevėžyje – 7 dieną, Vilniuje – 8 dieną, vėliau – visoje Lietuvoje.
