Beveik tapau žudiku.
Tai nutiko vieną naktį, kai važiavau tuščiu greitkeliu – ir mano priekinių žibintų šviesoje pamačiau kai ką, kas beveik viską pakeitė mano gyvenime.
Vairavau savo seną mikroautobusą – senstantis vairuotojas, turintis dešimtmečių patirtį kelyje, – kai kažkas patraukė mano dėmesį. Priekiniai žibintai atsispindėjo nuo metalinės grandinės , ištemptos per greitkelį, tarsi grėsmingas įspėjimas. Mano širdis praleido dūžį, ir aš smarkiai stabtelėjau. Ta akimirka amžiams įsirėžė į mano atmintį.
Man septyniasdešimt metų. Beveik penkiasdešimt iš tų metų praleidau kelyje. Vairavau per liūtis, pūgas ir tokį tirštą rūką, kad vos galėjau įžiūrėti savo rankas. Mačiau visko – avarijas, nesibaigiančias naktines pamainas ir visa kita. Bet niekada nebuvau jautęs to, ką jaučiau tą naktį.
Priekinių žibintų šviesa atskleidė mažą figūrą kelyje. Iš pradžių pamaniau, kad tai gyvūnas. Galbūt kažkieno pasiklydęs šuo, benamė katė – o gal laukinis gyvūnas. Bet priėjęs arčiau supratau, kad tai kažkas daug blogiau.
Maža mergaitė – vos metukų – ropojo greitkelio kelkraščiu.
Ji buvo su sauskelnėmis. Jos oda buvo blyški kaip sniegas, o aplink kaklą – storas odinis antkaklis, panašus į tuos, kurie naudojami koviniams šunims. Iš paskos ji vilkosi sunkia grandine, tempdama ją per asfaltą. Tolumoje automobiliai lėkė, vinguriuodami, kad jos išvengtų, bet nė vienas nesustojo.
Sustingau. Ji verkė, ropojo, jos maži keliai buvo kruvini. Viena. Visiškai viena. Jaučiausi… lyg ji būtų manęs laukusi – tarsi kažkaip žinotų, kad aš sustosiu.
Privažiavau mikroautobusu arčiau, ir šviesa pagaliau apšvietė jos veidą. Jos tamsios akys buvo šlapios nuo ašarų, bet jose buvo kažkas neįprasto – kažkas beveik gyvuliško. Ir tada pamačiau, kas privertė mano kraują ledu virsti.
Jos rankos buvo nudegusios – nusėtos senais, giliais cigarečių žymėmis. Randai. Ne švieži, bet laikui bėgant užgiję. O grandinėlė… ji ne šiaip gulėjo. Ji atrodė suplyšusi , tarsi ji būtų nuo kažko – ar nuo ko nors – nutrūkusi. Ji vis verkė, žiūrėdama į mane tomis tamsiomis, tuščiavidurėmis akimis.
Mane užliejo šalta baimės banga. Nuojauta kuždėjo, kad kažkas negerai – labai, siaubingai negerai. Nuojauta šaukė: Nepasitikėk tuo. Kažkas negerai.
Griebiau telefoną ir paskambinau 911. Papasakojau jiems viską – apie merginą, grandinę, nudegimus. Tikėjausi įprastų ramių nurodymų. Vietoj to, operatorė nutilo. Po kelių sekundžių jos balsas vėl pasigirdo – aštrus, panikuojantis, drebantis:
„Tai ne vaikas! Bėk! Tuojau pat!“ – sušuko ji.
„Tai spąstai! Jie tave stebi!“
Akimirką negalėjau kvėpuoti. Rankos nutirpo. Tai negalėjo būti tikra – tai skambėjo kaip koks košmaras. Apsižvalgiau. Pasaulis buvo sustingęs. Tuščias kelias driekėsi be galo, jokio garso, tik mano variklio dūzgimas.
Tada… aš vėl ją pamačiau. Maža mergaitė pakėlė galvą ir pažvelgė tiesiai į mane.
Ir aš supratau… tos akys nebuvo žmogaus. Jos blankiai švytėjo, kaip plėšrūno.
Apsukau mikroautobusą ir paspaudžiau greičio pedalą, net nežinodamas, kur važiuoju. Pulsas daužėsi ausyse. Žinojau, kad turiu dingti. Vis dėlto tos akys mane persekiojo – įsmigo į atmintį, sekdamos mane per tamsą.
Nuvažiavęs kelis kilometrus sustojau atgauti kvapą. Tolumoje pamačiau pakelėje sustojusių automobilių grupelę. Nė vienas nejudėjo. Privažiavau arčiau – ir pamačiau, kad jie buvo palikti stovėti. Jokių vairuotojų. Jokių keleivių. Tik tyla.
Šiek tiek toliau stovėjo metalinė tvora – tokios, kurios neprisimenu kada nors anksčiau matęs. Tada supratau… Jau nebesu tame pačiame greitkelyje. Kažkaip atsidūriau kažkur kitur – siaurame miško keliuke , skendintime tamsoje.
Išlipau, bandydamas suvokti, kas vyksta. Tada ir pajutau – vėl tą patį žvilgsnį į mane. Atsisukau, o štai ji stovėjo tamsoje, nejudėdama. Laukė.
Ji pajudėjo – ne kaip žmogus, o kaip gyvūnas, pasiruošęs pulti. Sustingau.
Jos akys – tos akys – buvo ne tos.
Tada jos maža ranka ištiesė ranką manęs link. Žengiau atgal, bet iš tamsos iššoko kažkas didžiulis ir juodas – figūra, masyvi ir greita. Ne padaras… kažkas blogesnio. Kažkas iš šešėlio.
Mano širdis suspaudė jėgą. Protas rėkė. Mergina nebuvo žmogus.
Ir ta naktis… buvo tik pradžia. 😨
