Miegojau karščiuodamas (39,5 °C), kai uošvė apipylė mane šaltu vandeniu ir liepė keltis bei priimti svečius – tada aš tai ir padariau… 🫣😲
Mano temperatūra siekė 39,5 °C, skaudėjo visą kūną, gerklę lyg švitriniu popieriumi nudegino, plyšo galva, o ausyse spengė. Nusprendžiau bent trumpai nusnūsti, susisupusi į antklodę, kad bent trumpam pamirščiau kančias. Miegas atrodė vienintelis išsigelbėjimas.
Iš pradžių sapnavau keistus, sunkius košmarus – tarsi braučiausi per storą purvą, o kažkas mane vis giliau tempė. Staiga į veidą atsitrenkė ledinio vandens srovė. Staiga pabudau, aiktelėjau ir vos pramerkiau akis, kad virš savęs pamatyčiau siluetą.
— „Tu vis dar miegi?!“ — aštrus, užkimęs balsas pervėrė mano ausis.
Tai buvo mano uošvė. Jos veidas buvo kaip akmuo, lūpos suspaustos į ploną, beveik baltą liniją. Rankos buvo sugniaužtos į kumščius. Ji stovėjo virš manęs, tarsi būtų užklupusi mane darant ką nors gėdingo.
– „Kelkis!“ – vos nešaukė ji. – „Svečiai bus po valandos! Viskas turi spindėti! Švaru, padenkite stalą! Nesėdėk kaip tinginys!“
Norėjau kažką pasakyti, bet neturėjau jėgų. Vietoj to, stengiausi atsistoti ir bandžiau nusivalyti šaltą vandenį nuo veido, jausdama, kaip per kūną perbėgo šiurpuliukai.
– „Mama… Man karščiuoja 39,5… Net galvos negaliu pakelti…“ – mano balsas buvo silpnas.
Bet ji tik mostelėjo man.
– „Liaukis verkšlenęs! Visi serga. Aš irgi sirgau, bet vis tiek viską padariau! Tik nedrįsk manęs sugėdinti prieš svečius!“
Kažkas manyje nutrūko. Jos žodžiai buvo ne tik žiaurūs – jie buvo abejingi, šalti, kaip vanduo, kuris ką tik mane permerkė.
Ir tada aš tai padariau – tai, kas privertė mano uošvę panikuoti ir maldavo atleidimo, o man tai visiškai nerūpėjo.
Lėtai išlipau iš lovos. Kojos drebėjo, pasaulis sukosi, bet praėjau pro ją neprataręs nė žodžio. Mano telefonas gulėjo ant naktinio stalelio – griebiau jį ir surinkau 103 tiesiai priešais ją.
– „Sveiki, greitoji? Jaučiuosi labai blogai… mano temperatūra beveik 40, labai silpna, skauda gerklę ir galvą… taip, adresas yra [adresas].“
Mano uošvė pratrūko:
– „Ką jūs darote? Svečiai bus po valandos!“
– „Svečiai tavo. Man diagnozuotas uždegimas ir karščiavimas. O čia mano butas.“ – pirmą kartą pasakiau aiškiai ir ramiai, be įprastų pasiteisinimų.
Kol aš susikroviau krepšį, ji lakstė po virtuvę murmėdama apie savo „pamišusią marčią“. Tačiau po dvidešimties minučių, kai atvyko greitoji, aš buvau pasiruošusi. Gydytoja patikrino mano temperatūrą ir gerklę, tada pasakė:
– „Važiuojame į ligoninę. Tai rimta.“
Pasiėmiau striukę ir prieš išeidama pažvelgiau į uošvę:
– „Kai grįšiu, nei tavęs, nei tavo svečių čia nebus. Ir tu niekada čia neateisi be mano leidimo. Niekada.“
Ji atvėrė burną norėdama kažką pasakyti, bet aš uždariau duris už savęs.
