„Mano pirmas kartas baigėsi priėmimo skyriuje – ir tai pakeitė mano požiūrį į seksą visiems laikams“
Įsikibau į ligoninės lovos turėklą, kol mano pirštų kauliukai pabalo, bandydama jį išlaikyti kartu, kol geriausia draugė ir slaugytoja padėjo man praskirti kojas, o kita atsargiai įkišo marlę, kad sulėtintų kraujavimą. Ašaros riedėjo mano veidu.
Sakoma, kad visada prisiminsi savo pirmąjį kartą – aš tiesiog niekada neįsivaizdavau, kad maniškis apims krauju permirkusias paklodes, paniką ir tris skirtingus ligoninės palatus.
Dabar noriu pasidalinti savo istorija, kad kiti galėtų išvengti sumaišties, skausmo ir tylos, su kuria susidūriau aš. Tai ne tik asmeninis prisiminimas – tai pamoka, kaip mums reikia geresnio lytinio švietimo.
Buvau beveik paauglė ir susitikinėjau su vaikinu, kuris man patiko. Jis buvo užsisakęs viešbučio kambarį, bet tą vakarą sekso nesitikėjau – nebuvau pasiruošusi nei protiškai, nei emociškai. Nuo pat atvykimo jaučiausi nejaukiai. Jaudinausi, nežinojau, kaip elgtis, ir buvau per daug įsitempusi, kad galėčiau mėgautis net intymumo mintimi.
Nebuvo jokio rimto priešinimosi, jokių preliudijų. Jis vos palietė mane – tik krūtinę – ir tada pajuto norą įsiskverbti. Skausmas buvo staigus ir aštrus, ir kažkas giliai manyje sakė, kad tai negerai. Kai pasirodė kraujas, jis buvo šviežias ir sunkus, ir neatrodė kaip įprastos mėnesinės. Jis permerkė viską.
Jis paklausė, kodėl aš taip smarkiai kraujuoju, bet aš neturėjau atsakymo. Mudviejų baimė buvo juntama.
Bandžiau sustabdyti kraujavimą higieniniais įklotais – po šešių mėnesių mirkymo paskambinau NHS pagalbos linija. Jie paklausė apie sutikimą (kurį patvirtinau) ir pasiūlė apsilankyti skubios pagalbos centre. Jaučiau galvos svaigimą, silpnumą ir baimę, kad mano šeima sužinos.
Klinikoje man buvo liepta vykti tiesiai į priimamąjį. Laukiamajame vos nenualpau ir per tą laiką įskilo telefono ekranas. „Uber“ vairuotojas turėjo sustoti ir atnešti man užkandžių bei vandens. Galiausiai mane paguldė ir apsupo moterų komanda – slaugytojos, ginekologės – visos bandė išsiaiškinti, kas nutiko.
Jie rado įplyšimų abiejose makšties sienelėse, greičiausiai atsiradusių dėl grubaus ar per ankstyvo įsiskverbimo. Nebuvau pasiruošusi – nei fiziškai, nei emociškai. Kraujavimas tęsėsi daugiau nei tris valandas. Buvau sunaudojusi daugiau nei dešimt įklotų. Ironiška buvo pamačiusi ligoninės lovos kojūgalyje gulinčias prabangias kelnaites, kurias nusipirkau būtent tai nakčiai.
Nepaisant skausmo, vis tiek radau humoro akimirkų – galbūt šoko. Pamenu, pagalvojau: Taip neturėtų būti .
Paprašiau vienos slaugytojos nesakyti mano šeimai. Kadangi esu kilusi iš Pietų Azijos, visada buvau įspėjama, kad seksas iki santuokos yra nepriimtinas. Mama man sakydavo, kad vyrai nori tik vieno dalyko – ir kai tik jį gauna, išeina. Mano atveju atrodė, kad ji buvo teisi.
Tą naktį negalėjau valgyti, negalėjau miegoti. Man buvo įdėtas kateteris, nuolat tikrinami gyvybiniai rodikliai ir jaučiau didžiulį nerimą. Kitą dieną, kai pasakiau ginekologei, kad niekada daugiau nebenoriu mylėtis, ji švelniai nusišypsojo ir pasakė: „Taip neturėtų būti. Kai būsi pasiruošusi, jausiuosi visiškai kitaip.“ Tada ja nepatikėjau.
Kraujavimas pagaliau sustojo po dviejų dienų ir buvau išrašytas. Grįžau namo nieko nesakęs šeimai – sakiau, kad nakvoju pas draugą.
Vėliau savo istorija pasidalinau su artimais draugais. Viena pasakojo, kad pirmas kartas jai taip pat buvo skausmingas, ir ji verkė. Kita sakė, kad tiesiog jautėsi keistai ir šlapiai. Šie pokalbiai privertė mane suprasti, kiek daug žmonių pradeda mylėtis jausdamiesi netikri, sumišę ar išsigandę – ir kaip retai esame tinkamai pasiruošę.
Tai privertė mane susimąstyti, kaip mažai esame mokomi – ypač mergaitės. Daugelyje mokyklų vis dar daugiausia dėmesio skiriama susilaikymui ar ligų prevencijai, visiškai ignoruojant tokius dalykus kaip malonumas, komfortas ir sutikimas. Mums nesakoma, kad seksas turėtų būti abipusis ir saugus – ne skubotas, skausmingas ar vienpusis.
Apklausus daugiau nei 3000 moterų, paaiškėjo, kad trečdalis jų nebuvo pasiruošusios pirmajam kartui, o daugiau nei pusė teigė, kad tai skaudėjo. Tai turi pasikeisti.
Jei būčiau išmokyta suprasti savo kūną – kalbėti garsiai, atpažinti, koks yra pasiruošimas – manau, ta naktis būtų susiklosčiusi visai kitaip.
Man prireikė ištisų metų, kol pasijutau pakankamai patogiai, kad vėl galėčiau intymiai mylėtis. O kai tai įvyko, tai buvo tarsi pradžia iš naujo – tik šį kartą tai buvo švelniai, lėtai ir labiau panašu į raumens, kuris niekada anksčiau nebuvo naudojamas, tempimą.
Dabar seksas man teikia malonumą. Jis nebekelia man baimės ar gailesčio – tai kažkas, ką patiriu savo sąlygomis, su džiaugsmu, saugumu ir pasitikėjimu savimi.
