Kai važiavau į ligoninę, mano širdis buvo pilna džiaugsmo ir negalėjau nustoti šypsotis. Šiandien pagaliau parsivešiu savo mažąsias mergaites namo.
Linksmai pamojavau slaugytojoms registratūroje ir nuskubėjau koridoriumi į Suzie palatą. Tačiau vos įžengusi vidun, mano pasaulis apsivertė aukštyn kojomis.
Mano mergaitės buvo ten, ramiai miegojo savo lopšiuose, bet Suzie niekur nebuvo matyti.
Iš pradžių pamaniau, kad ji išėjo pakvėpuoti grynu oru ar pasivaikščioti. Tada ant naktinio stalelio pastebėjau voką. Atidarydama jį drebėjau rankomis.
„Sudie. Pasirūpink jais. Paklausk mamos, kodėl ji man taip padarė.“
Tuo metu įėjo slaugytoja, laikydama tabletę. „Labas rytas, pone. Turiu Jūsų išrašymo dokumentus…“
„Kur mano žmona?“ – pertraukiau, ištiesdamas raštelį.
Ji sumišusi mirktelėjo. „Ji… šįryt anksti buvo išrašyta. Ji sakė, kad jūs apie tai žinojote.“
„Ką ji padarė?“ – paklausiau apstulbęs. „Ar ji sakė, kur eina? Ar ji buvo nusiminusi?“
Slaugytoja lėtai papurtė galvą. „Ji neatrodė nusiminusi. Rami. Netgi taiki. Jūs tikrai nežinojote?“
Išėjau iš ligoninės apsvaigusi, nešdama dukras automobilinėse kėdutėse, raštelis draskė mane lyg žaizda, kurios negalėjau užgyti.
Suzie dingo. Jokių paaiškinimų, jokių atsisveikinimų – tik vaiduokliška žinutė ir nepakeliamas dviejų naujagimių svoris bei sugriauta ateitis.
Kai grįžau namo, verandoje manęs laukė mama Mandy, laikydama puodą troškinio. Iš pradžių ji nusišypsojo, bet pamačiusi mane, jos veidas aptemo.
„Kas nutiko?“ – sunerimusi paklausė ji.
Padaviau jai raštelį. „Štai. Štai kas nutiko. Ką jai pasakei?“
Ji atrodė šokiruota. „Benai, aš nesuprantu. Suzie visada būdavo šiek tiek dramatiška. Galbūt ji tiesiog…“
„Ne!“ – atkirtau. – „Ji tau niekada nepatiko. Visada turėdavai ką pasakyti – vieną kitą kartą įkyriai.“
„Aš tik norėjau tave apsaugoti“, – sušnibždėjo ji užlūžusiu balsu. „Aš niekada nenorėjau…“
Vėliau tą vakarą, desperatiškai ieškodama atsakymų, ėmiau knaisiotis po Suzie daiktus. Tada ir radau – laišką, parašytą mano mamos ranka.
„Suzie, tu nepakankamai gera Benui. Apgavai jį šiuo nėštumu, bet aš kiaurai tave matau. Jei tau rūpi tie kūdikiai, išeik, kol dar nevėlu.“
Jau beveik vidurnaktis, bet aš nedvejojau. Įsiveržiau į koridorių ir beldžiau į mamos duris, kol ji jas atidarė.
„Kaip tu galėjai?“ – paklausiau.
„Visą šį laiką maniau, kad tau per daug rūpi. Bet tu buvai žiaurus. Jau daugelį metų ją žemini, ar ne?“
Ji išbalo, kai parodžiau jai laišką. „Benai, prašau… leisk man paaiškinti…“
