42 metų Alina Ranceva pasiekė tai, kas daugeliui atrodo beveik neįmanoma. Ji įveikė dvidešimtgubą ultratriatloną Italijoje ir tapo penkta moterimi pasaulyje, pasiekusia tokio sudėtingumo varžybų finišą. Negana to, sportininkė beveik devyniomis valandomis pagerino prieš trejus metus užfiksuotą rekordą.
Šis pasiekimas pareikalavo neįtikėtinos fizinės ir psichologinės ištvermės. Varžybų metu Alinai teko nuplaukti 76 kilometrus, dviračiu įveikti net 3600 kilometrų ir dar nubėgti 844 kilometrus. Visą distanciją ji įveikė per 546 valandas, 2 minutes ir 43 sekundes.
Pati sportininkė pripažįsta, kad tokio masto iššūkis kartais atrodė sunkiai suvokiamas net jai pačiai. Ultratriatlonas – ne tik fizinės jėgos išbandymas. Tai ir ilga kova su savimi, nuovargiu, skausmu bei mintimis, kurios sunkiausiomis akimirkomis gali priversti suabejoti, ar pavyks tęsti.
Alina pasakojo, kad per varžybas jai padėdavo muzika ir palaikymo žinutės, kurias siųsdavo sekėjai bei kiti sportininkai. Tačiau vienas svarbiausių žmonių viso šio išbandymo metu buvo šalia jos buvęs vyras.
Jis mokėjo ne tik padrąsinti, bet ir rasti būdų, kaip bent trumpam praskaidrinti žmonos nuotaiką. Kartais vyras nupirkdavo ledų ar kito mėgstamo skanėsto. Tuomet jiedu sustodavo po alyvmedžiu, kartu pasimėgaudavo maistu, o Alina galėdavo trumpam atsitraukti nuo skausmo ir vėl sukaupti jėgas.
Poilsio galimybės buvo itin ribotos. Dieną sportininkė kartais sustodavo nusnūsti vos 15–20 minučių. Nors toks trumpas miegas gali skambėti neįprastai, jai jis buvo būtinas, kad galėtų atsigauti bent psichologiškai.
Naktimis Alina miegodavo maždaug tris valandas. Būtent miego trūkumas tapo viena sunkiausių visų varžybų dalių. Ypač sunku būdavo paryčiais, kai reikėdavo išlikti budriai net minant dviratį.
Kad neužmigtų, ji pylėsi šaltą vandenį ant veido, kramtė gumą ir saldainius. Tokiais momentais kiekviena minutė tapdavo iššūkiu, o gebėjimas išlikti sąmoningai ir tęsti judėjimą reikalavo milžiniškų pastangų.
Naktį sustojusi pailsėti, Alina taip pat stengdavosi pasirūpinti savo kūnu. Jos vyras padėdavo nusiprausti, atlikdavo masažą ir tepdavo kojas kremais, kad oda galėtų bent kiek nurimti po nepertraukiamo fizinio krūvio.
Taip sportininkė gyveno beveik 23 paras. Jos pasakojimas atskleidžia, kad rekordas buvo pasiektas ne vien dėl treniruočių ar fizinio pasirengimo – ne mažiau svarbūs buvo psichologinis atsparumas ir artimo žmogaus pagalba.
Alina tikina, kad kol kūnas leidžia varžytis, kol išlieka noras įveikti skausmą ir judėti pirmyn, ji dar gali pasiekti daug. O šis įspūdingas rezultatas jau įrašė jos vardą į ultratriatlono istoriją.
