Viešumoje 76-erių Joana Bartaškienė dažniausiai pasirodo besišypsanti, energinga ir kupina gyvenimo džiaugsmo. Ji aktyviai dalyvauja renginiuose, veda paskaitas ir sportuoja. Tačiau už šio šviesaus įvaizdžio slypi skausmas, apie kurį moteris prabilo itin atvirai.
Prieš maždaug pusantrų metų Joana neteko vyro Albino Bartaškos. Pora kartu praleido 37 metus, todėl mylimo žmogaus netektis iš esmės pakeitė jos kasdienybę. Moteris pripažįsta, kad aplinkiniai ne visuomet supranta, ką ji išgyvena, nes net ir sunkiomis akimirkomis stengiasi išlikti aktyvi bei neprarasti humoro jausmo. Vis dėlto širdyje tuštuma niekur nedingo – ji abejoja, ar kada nors galės visiškai susitaikyti su vyro nebuvimu.
Joana pasakoja, kad jų santykiai buvo ypatingi. Susitikę jau brandesniame amžiuje, jie vienas kitą papildė: Albinas buvo taupesnis ir labiau linkęs viską apgalvoti, o ji dažniau vadovavosi emocijomis. Būtent šie skirtumai, pasak moters, padėjo jiems sukurti darnų gyvenimą kartu. Prieš mirtį vyras jai dėkojo už kartu praleistus metus ir skatino toliau gyventi taip, kaip ji buvo įpratusi.
Išgyventi netektį padeda darbas, sportas ir bendravimas su artimaisiais. Joana neslepia, kad būna naktų, kai ašaros nesibaigia, tačiau ryte ji vis tiek atsikelia ir stengiasi pradėti dieną iš naujo. Kartais prisiminimai sugrįžta klausantis jųdviejų dainos ar aplankius vyro kapą. Ypač brangus jai liko paskutinis šokis per jos 75-ojo gimtadienio šventę – akimirka, kurią dabar prisimena su ypatingu jautrumu.
Po vyro mirties moteris nusprendė keisti ir savo gyvenamąją aplinką. Ji parduoda ankstesnį namą ir planuoja įsikurti mažesniame, vieno aukšto būste. Tokį sprendimą paskatino noras ateityje gyventi patogiau ir išvengti kasdienių rūpesčių, kurių gali padaugėti bėgant metams. Nors apsispręsti nebuvo lengva, dabar Joana džiaugiasi pasirinkusi šį kelią.
Nepaisant skaudžios patirties, ji nenori užsidaryti namuose. Moteris ir toliau susitinka su draugais, priima svečius ir ragina savo amžiaus žmones džiaugtis gyvenimu. Ji tiki, kad judėjimas ir bendravimas padeda išlaikyti gerą savijautą bei neleidžia pasiduoti liūdesiui.
Joana turi ir naujų svajonių. Viena jų – išmokti groti pianinu. Šią idėją ji puoselėja jau daugelį metų: ketino pradėti mokytis 50-ojo, vėliau – 70-ojo gimtadienio proga, tačiau vis pritrūkdavo laiko. Dabar ji sau pažadėjo, kad 80-ojo gimtadienio šventėje jau tikrai sės prie instrumento ir pradžiugins susirinkusias drauges. Net ir po didžiulės netekties Joana stengiasi žvelgti į priekį ir neprarasti noro gyventi.
