Atrodytų, 35-erių Adomas Bukauskas gyvena gyvenimą, apie kurį daugelis galėtų tik svajoti. Verslininkas kuria naujus projektus, investuoja, o kartu su žmona Indre laukia ypatingo gyvenimo įvykio – netrukus pasaulį išvys jų pirmagimis sūnus. Vis dėlto už šio džiaugsmo slypi ir nerimas, apie kurį Adomas prabilo itin atvirai.
Po prieš šešerius metus patirto insulto vyras nebegali vaikščioti ir naudojasi neįgaliojo vežimėliu. Ši patirtis pakeitė jo kasdienybę, tačiau neatėmė ambicijų ir noro gyventi aktyviai. Šiandien Adomas taip pat žinomas kaip žmogus, viešai kalbantis apie neįgaliųjų teises ir prieinamumo problemas.
Artėjant tėvystei, verslininkas prisipažįsta galvojantis ne tik apie įprastus būsimų tėvų rūpesčius. Jį labiausiai jaudina tai, kaip sūnus jausis augdamas su neįgaliu tėčiu.
„Aš galvoju apie kitus dalykus nei visi tėvai, kurie bijo bemiegių naktų. Aš galvoju, o kaip jo gyvenime atrodys tai, kad jo tėvas yra neįgalus. Ar kas nors jam pasakys kažką, ar jį kas užgaulios. O gal mes negalėsime kažko padaryti, galbūt aš negalėsiu su juo į kokį būrelį nueiti“, – pasakojo Adomas.
Vyras neslepia, kad šios mintys kartais kelia nerimą. Jis svarsto, ar sūnui neteks susidurti su kitų žmonių komentarais, ar dėl tėvo negalios neatsiras situacijų, kuriose vaikas pasijustų nejaukiai. Adomui svarbu, kad sūnus augtų suprasdamas, jog negalia neapibrėžia žmogaus vertės ir neatima galimybės būti mylinčiu, aktyviu bei rūpestingu tėvu.
Adomas taip pat atkreipia dėmesį į žmonių reakcijas į jo negalią. Pasak jo, pirmą kartą susitikę žmonės dažnai sutrinka ir nedrįsta tiesiai paklausti, kodėl jis sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Tačiau vėliau, išsiskyrę, neretai ieško informacijos internete.
„Tarsi būtų dramblys kambaryje, o mes visi apsimetame, kad jo nematome“, – taip šią situaciją apibūdino vyras. Jis norėtų, kad žmonės nebijotų atvirų pokalbių ir į negalią žvelgtų natūraliau
Iki insulto Adomas gyveno aktyviai, mėgo spontaniškumą, kūrė verslus ir mėgavosi įvairiomis galimybėmis. Tačiau, kaip pats pabrėžia, atsisėdus į neįgaliojo vežimėlį jo norai ir ambicijos neišnyko.
„Įdomiausia, kad kai tu sėdi į vežimą, ambicijos nesumažėja ir niekas nepasikeičia. Kas tau buvo skanu, tu to nori, kad tau buvo gražu, taip pat išlieka. Tavo gyvenimo kriterijai nesikeičia ir nesumažėja“, – teigė jis.
Prieš šešerius metus patirtas insultas tapo ne tik asmeniniu išbandymu, bet ir paskatino Adomą siekti atsakomybės už gydymo metu padarytas klaidas. Jis kreipėsi į teismą dėl, jo teigimu, pavėluotai suteiktos medicininės pagalbos. Teismo sprendimu buvo pripažinta, kad greitesni medikų veiksmai galėjo lemti geresnę sveikatos būklės baigtį.
Adomas su žmona Indre kartu nuo studentiškų laikų. Po insulto jis net buvo pasiūlęs jai gerai apsvarstyti, ar tikrai nori tęsti santykius ir kurti bendrą ateitį. Tačiau pora liko kartu, susituokė ir dabar su nekantrumu laukia sūnaus gimimo.
Nors artėjanti tėvystė kelia klausimų ir baimių, Adomo istorija atskleidžia ir jo norą pasiruošti naujam gyvenimo etapui kuo atsakingiau. Jis žino, kad negalės apsaugoti sūnaus nuo visų galimų sunkumų, tačiau gali padėti jam augti meilės, atvirumo ir supratimo aplinkoje.
Kaip manote, kas svarbiausia vaikui augant su negalią turinčiu tėvu – aplinkinių supratingumas ar šeimos suteikiamas pasitikėjimas savimi?
