Viktorija Voidogaitė po daugiau nei dviejų dešimtmečių, praleistų vienuolyne, šiandien kuria visiškai kitokį gyvenimo etapą. 41-erių moteris dirba Vilniaus universitete, gyvena tarp Lietuvos ir Italijos, o savo patirtį taip pat perteikia knygoje apie vienatvę „Miesto dykuma“.
Sprendimas pasitraukti iš vienuolyno Viktorijai nebuvo staigus. Ji pasakoja, kad šis procesas vyko palaipsniui – dar ilgiau nei metus ji nebegyveno kartu su bendruomene, o apie galutinį sprendimą viešai prabilo vėliau. Pasak jos, iš pradžių net nebuvo minties, kad viskas baigsis pasitraukimu. Ji tiesiog bandė spręsti iškilusias problemas, tačiau laikui bėgant pradėjo kelti klausimą, ar sąžininga tęsti santykius, kai nebegali jiems suteikti to, ką anksčiau galėjai.
Viktorija šį procesą palygino su skyrybomis. Ji pabrėžė, kad vienuolystė jai buvo labai brangus gyvenimo etapas, todėl sprendimas išeiti nebuvo lengvas. Ji buvo davusi įsipareigojimus visam gyvenimui ir pripažįsta, kad jų neįvykdė taip, kaip buvo tikėjusi.
„Skyrybų istorijos paprastai susijusios su stipriais emociniais išgyvenimais“, – pasakojo ji. Viktorija taip pat sakė, kad bendruomenėje bendravo su išsiskyrusiais žmonėmis, todėl tam tikra prasme gali suprasti jų patirtį ir jausti su jais bendrystę.
Vis dėlto pasitraukimas nebuvo lydimas konfliktų. Viktorija teigia sulaukusi tuometinės bendruomenės palaikymo, o seserys liko jos draugėmis. Ji taip pat turi oficialų dokumentą, patvirtinantį, kad nebepriklauso bendruomenei ir yra atleista nuo įžadų. Tai reiškia, kad į ankstesnį pašvęstojo gyvenimo kelią ji nebegali sugrįžti.
Nepaisant to, Viktorija nenori savo vienuolyno metų tiesiog išbraukti iš gyvenimo. Ji pabrėžia, kad ši patirtis liks su ja visam gyvenimui ir yra dėkinga už du dešimtmečius, praleistus bendruomenėje. Todėl net apibūdinimas „buvusi vienuolė“ jai skamba kiek neįprastai – jos manymu, tokia patirtis žmogaus tiesiog nepalieka.
Šiandien jos gyvenimas pasidalijęs tarp Lietuvos ir Italijos. Viktorija dėsto Vilniaus universitete, o kai gali dirbti nuotoliniu būdu, gyvena Bolonijoje. Ji taip pat tęsia akademinį kelią ir savo laiką skiria mokslui, studentams bei kūrybai.
Naująjį gyvenimo etapą ji sieja ir su savo knyga „Miesto dykuma“, kurioje daug dėmesio skiriama vienatvės temai. Viktorija yra sakiusi, kad vienatvė įvairiais pavidalais visada buvo šalia – tiek bendruomeniniame gyvenime, tiek pokalbiuose su žmonėmis, studijose ir tyrimuose.
Kalbėdama apie išėjimą iš vienuolyno, Viktorija nesako, kad dabar pagaliau tapo laisva. Anot jos, laisvę ji jautė ir gyvendama vienuolyne. Dabar svarbiausia jai yra jausmas, kad gyvena sąžiningai ir pagal tai, ką pati laiko tiesa.
Jos istorija – tai ne tik pasakojimas apie vienuolyno durų užvėrimą. Tai dvidešimties metų gyvenimo etapo pabaiga, kurią ji pati prilygina skyryboms, tačiau kartu ir naujo kelio pradžia. Šiandien Viktorija savo laiką dalija tarp Lietuvos ir Italijos, dėstymo, akademinės veiklos, rašymo ir gyvenimo, kurį pasirinko po ilgo apmąstymų laikotarpio.
