Liucijos Vaitukaitytės istorija prasidėjo ne dideliame futbolo mieste, o Dusetose – krašte, kuris labiau garsėja ežerais ir žirgų lenktynėmis nei moterų futbolo tradicijomis. Vis dėlto būtent čia dar vaikystėje pradėjo ryškėti merginos talentas, kuris vėliau ją nuvedė į profesionalų futbolą Ispanijoje.
Kelias iki šio taško nebuvo paremtas vien talentu. Liucijos šeima nuo mažens buvo šalia, o tėvas Rimas dėl dukros net ėmėsi burti mergaičių komandą, kad ji turėtų su kuo treniruotis ir žaisti. Vėliau jis ją veždavo į treniruotes Utenoje, Vilniuje ir Kaune, o prireikus dėl futbolo tekdavo derinti net darbą ir ilgas keliones.
Liucijos talentą treneriai pastebėjo dar tada, kai ji buvo vos šešerių ar septynerių metų. Tėvas prisimena, kad turnyruose kiti treneriai stebėdavosi mergaitės žaidimu, o jos gebėjimas ne tik atimti kamuolį, bet ir tiksliai jį perduoti išsiskyrė iš kitų vaikų.
Pati Liucija savo tėvo indėlį į karjerą vertina ypač stipriai. Jos teigimu, jis ne tik nuolat vežiojo į treniruotes, bet ir pasirūpino, kad ji apskritai turėtų mergaičių komandą, kurioje galėtų žaisti. Su Dusetų „Ainiais“ ji savo amžiaus grupėje tapo Lietuvos čempione, o vėliau jos kelias vedė į didesnius miestus ir vis rimtesnes komandas.
Futbolas Liucijai nuo pat pradžių buvo daugiau nei paprastas hobis. Ji sako, kad sportas padėjo sustiprinti pasitikėjimą savimi ir išmokė bendrauti su įvairiais žmonėmis. Komandoje tenka ne tik žaisti kartu, bet ir kurti ryšį su kitais, todėl, pasak futbolininkės, šis gyvenimo būdas jai labai tinka.
„Futbolas daug davė. Komandinis sportas – labai smagu. Turi daug žmonių ir su visais turi būti draugas. Ne tik turi, bet ir nori, ir pavyksta. Tikrai pralavino bendravimo įgūdžius. Žaidžiant taip pat pradedi daugiau pasitikėti savimi. Jei nebūčiau žaidusi – būčiau nedrąsi“, – yra pasakojusi Liucija.
Dar vaikystėje ji turėjo aiškių futbolo autoritetų. Ypač ją įkvėpė amerikietė Mia Hamm, kurios žaidimo įrašus Liucija žiūrėdavo, o Lietuvoje ji sekė Šiaulių „Gintros-Universiteto“ žaidėjas. Tuo metu mergina jau svajojo ne tik apie profesionalės karjerą, bet ir apie Čempionių lygą bei Lietuvos moterų rinktinę.
Svajonės pradėjo virsti realybe gana greitai. 2017 metų vasarą, dar atstovaudama Kauno komandai, Liucija prisijungė prie Šiaulių „Gintros“ Čempionių lygos turnyrui. Komanda sėkmingai įveikė atrankos varžybas, o vėliau eliminavo ir daugkartines Šveicarijos čempiones.
Tačiau tuomet laukė dar didesnis išbandymas. Burtai „Gintrai“ skyrė vieną garsiausių Europos klubų – „Barcelona“. Tuometinėje Ispanijos komandoje žaidė ir neseniai geriausia pasaulio futbolininke išrinkta Lieke Martens.
Liucija prisipažino, kad prieš šias rungtynes jaudinosi itin stipriai. Ji pasakojo net kelias naktis negalėjusi užmigti, tačiau išėjimas į pilną Šiaulių stadioną tapo viena įsimintiniausių jos karjeros akimirkų. Nors „Barcelona“ buvo aukštesnio lygio komanda, futbolininkė šią patirtį vertino ramiai ir pabrėžė, kad akistata parodė, kiek dar galima tobulėti.
Būtent po šio pasirodymo Liucija sulaukė daugiau futbolo specialistų dėmesio ir išvyko į „Levante“ klubo peržiūrą. Tačiau ji suprato, kad vien gero žaidimo aikštėje nepakanka. Norint prasimušti į užsienio futbolą, reikėjo pasirūpinti ir savo galimybių pristatymu – susikurti žaidimo epizodų vaizdo montažą, ieškoti kontaktų ir aktyviai siekti galimybių.
2018 metų pradžioje ji išvyko į Ispaniją ir prisijungė prie Saragosos komandos. Debiutuoti joje nepavyko dėl biurokratinių kliūčių, tačiau tai nesustabdė jos kelio. Vėliau futbolininkė atsidūrė Tenerifėje, o dar po kurio laiko – garsiojo „Sevilla“ klubo moterų komandoje. Vėliau jos karjera persikėlė į Santanderą, kur ji atstovavo „Racing“ ekipai.
Gyvenimas Ispanijoje Liucijai tapo ne tik profesiniu, bet ir asmeniniu išbandymu. Išvykusi į šalį, kurios kalbos nemokėjo ir kurioje iš pradžių beveik nieko nepažinojo, ji turėjo greitai prisitaikyti prie visiškai naujos aplinkos. Pasak jos, per kelerius metus pasikeitė ne tik jos futbolo supratimas, bet ir požiūris į save.
„Sužinojau dalykų, apie kuriuos net nepagalvodavau. Pasikeitė visas futbolo supratimas. Patobulėjau bendravime, psichologiškai. Užsigrūdinau, nes nebuvo lengva išvažiuoti ten, kur nemoki kalbos, nieko nepažįsti“, – pasakojo futbolininkė.
Nors profesionali karjera užsienyje buvo viena didžiausių jos svajonių, pasiekusi Ispaniją Liucija nenustojo norėti dar daugiau. Ji atviravo, kad kartais net sunku džiaugtis tuo, kas jau pasiekta, nes galvoje nuolat sukasi kitas tikslas – daugiau žaisti ir tapti dar geresne futbolininke.
Svarbi jos karjeros dalis yra ir Lietuvos moterų rinktinė. Nacionalinės komandos marškinėlius Liucija pirmą kartą apsivilko vos 15-os metų, 2015-ųjų Baltijos taurės turnyre. Debiutas jai buvo kupinas jaudulio, tačiau trenerio pasitikėjimas padėjo įveikti baimę. Lietuvos rinktinė tuomet laimėjo Baltijos taurę.
Nuo tada kvietimai į rink
