Trečiadienį Kaune artimieji, draugai ir kolegos paskutinį kartą atsisveikino su grupės „Balius“ nariu Gintautu Kirkila-Klarku. Į jo laidotuves atvyko ir ilgametė scenos partnerė Laura Supranavičienė, su kuria atlikėją siejo ne tik daugybė bendrų pasirodymų, bet ir net 36 metus trukusi draugystė.
Laura prisiminė, kad jų pažintis prasidėjo dar tada, kai „Balius“ įkūręs Kęstutis Lušas subūrė juos į studiją. Būtent ten ji pirmą kartą susitiko su Klarku, o netrukus jų bendradarbiavimas tapo svarbia abiejų gyvenimo dalimi. Bėgant metams scenos kolegos tapo artimais draugais, kurie vienas kitam galėjo patikėti ne tik profesinius, bet ir asmeninius išgyvenimus.
Apie Klarką Laura kalbėjo itin šiltai. Pasak jos, jis buvo žmogus, kuriuo visada buvo galima pasikliauti. Jis rūpinosi koncertais, užsakymais, aparatūra ir daugybe kitų praktinių dalykų, o Laurai nereikėdavo jaudintis dėl organizacinių klausimų. Net tada, kai pats jautė skausmą, Klarkas stengdavosi padėti kolegei ir pasirūpindavo, kad ji neštų kuo mažiau daiktų.
„Man atsiuntė nepaprasto gėrio žmogų“, – prisiminė Laura, pabrėždama, kad Klarkas jai buvo ne tik scenos partneris, bet ir labai artimas žmogus.
Gintautas Kirkila-Klarkas taip pat kūrė dainas ir bandė su savo autorine kūryba pasirodyti scenoje. Tačiau, kaip pasakojo Laura, publika jį buvo įpratusi matyti kaip linksmą, energingą ir gerą nuotaiką kuriantį atlikėją. Todėl jo autorinė kūryba taip ir nesulaukė tokio dėmesio, kokio jis galbūt tikėjosi. Vis dėlto dėl to Klarkas neatsisakė muzikos ir toliau darė tai, ką geriausiai mokėjo.
Laura neslepia, kad jų santykis buvo gerokai gilesnis nei vien profesinis bendradarbiavimas. Abu jie vienas kitam pasakodavo apie sunkumus, nesėkmes ir asmeninius išgyvenimus. Todėl Klarko netektis Laurai reiškia ir artimo draugo praradimą.
„Jis buvo mano psichologas, aš – jo. Leisdavome nemažai laiko kartu – turėjau ne tik kolegą, bet ir gerą draugą, savo psichologą“, – pasakojo ji.
Pastaruoju metu „Balius“ ir toliau aktyviai koncertavo. Laura teigė, kad grupės nariai niekada ypatingai nesiekė tapti televizijos veidais, tačiau jų publika vis sugrįždavo. Grupė išgyveno įvairių laikotarpių – buvo ir daugiau, ir mažiau koncertų, tačiau atlikėjai visada stengėsi savo muziką atlikti nuoširdžiai ir su meile.
Būtent pastaruoju metu koncertų buvo ypač daug. Laura net buvo sakiusi Klarkui, kad galbūt reikėtų sumažinti tempą ir daugiau pailsėti. Tačiau jis atsakydavo, kad jeigu žmonės kviečia koncertuoti, vadinasi, reikia važiuoti.
Ypač skaudžiai dabar skamba Lauros prisiminimas apie paskutinį jų koncertą. Spalio 25-ąją jie turėjo pasirodyti paskutinį kartą, o po jo buvo planuojama pagaliau skirti laiko atostogoms. Tačiau šis planas taip ir nebuvo įgyvendintas.
„Aš jam sakydavau, kad gal reikia mažinti tų koncertų, nes jų tikrai daug, bet jis vis teigė, kad mus kviečia. Spalio 25-ąją buvo mūsų paskutinis koncertas, po jo turėjome galimybę pasidaryti atostogas. Bet taip ir nepaatostogavome…“ – prisiminė Laura.
Ji taip pat pasakojo, kad Klarkas scenoje visuomet spinduliuodavo energiją ir entuziazmą. Už scenos ribų jį kartais erzindavo nekultūringi ar pernelyg įkyrūs žmonės, tačiau net tokiose situacijose jis stengdavosi išlikti diplomatiškas ir nieko neįžeisti.
Laura taip pat pabrėžė, kad Klarką stipriai palaikė jo šeima. Pasak jos, atlikėją su artimaisiais siejo ypatingai stiprus ryšys, kurį ji pati retai buvo mačiusi.
Trečiadienį Klarkas buvo palaidotas Panemunės kapinėse. Ryte Kauno mažojoje Kristaus prisikėlimo bažnyčioje už jį buvo laikomos mišios, o 14 valandą urna su palaikais buvo išnešta iš „Tylos namų“ ir išlydėta į paskutinę poilsio vietą. Artimiesiems, draugams ir ilgamečiams scenos kolegoms tai buvo paskutinė proga atsisveikinti su žmogumi, su kuriuo juos siejo dešimtmečius trukusi draugystė, muzika ir daugybė bendrų prisiminimų.
