Katažina Zvonkuvienė ir Viktorija Arlauskienė pristatė ypatingą muzikinį projektą, kuriame susipina motinystė, meilė vaikui, nerimas, vienatvė ir labai svarbus tarpusavio palaikymas. Rugsėjo 23 dieną Vilniaus televizijos bokšte įvyko jų atliekamos dainos „Meilė – mano kelias“ muzikinio klipo pristatymas. Šiam vakarui susirinko ne tik kūrinio autoriai, bet ir nemažai žinomų Lietuvos žmonių.
Šis klipas išsiskiria tuo, kad jame pasirodžiusios mamos nėra profesionalios aktorės. Visos jos augina autistiškus vaikus, todėl ekrane matomos emocijos ir situacijos joms nėra vien suvaidinta istorija. Tai patirtys, su kuriomis jos susiduria savo kasdieniame gyvenime – nuo pasimetimo išgirdus vaiko diagnozę iki vienišumo ir didžiulio poreikio turėti žmogų, kuris suprastų be ilgų paaiškinimų.
Dainą „Meilė – mano kelias“ sukūrė Stano, o ją atlieka Katažina Zvonkuvienė ir Viktorija Arlauskienė. Kūrinio pristatymo vakarą vedė Beata Nicholson. Renginyje taip pat pasirodė Stano, Indrė Bareikienė, Vidas Bareikis, Rūta Mikelkevičiūtė, Edita Mildažytė, Liucina Rimgailė, Tadas Rimgaila, Agnė Kuzmickaitė ir kiti žinomi žmonės, atėję išreikšti palaikymo autistiškus vaikus auginančioms šeimoms.
Daina gimė iš asmeninės patirties
Katažinos ir Viktorijos bendrystė prasidėjo nuo labai asmeniškos patirties. Kai Katažina viešai papasakojo, kad jos sūnus Donatas yra autistiškas, Viktorija buvo viena pirmųjų žmonių, parašiusių jai. Tuo metu pati Viktorija apie savo sūnų Elijų viešai dar nekalbėjo, tačiau Katažinos istorijoje atpažino daugybę savo išgyvenimų.
Katažina pasakojo, kad ilgą laiką norėjo įprasminti savo ir Donato kelią. Pasak jos, viešumas suteikė galimybę kalbėti apie temą, kuri daugeliui šeimų vis dar nėra lengva. Atsivėrus jai pačiai, užsimezgė ir artimesnis ryšys su Viktorija.
Abi moterys šiuo kūriniu siekia padrąsinti šeimas, kurios eina panašiu keliu. Dainoje daug dėmesio skiriama ne tik sunkumams, bet ir meilei, kuri lydi tėvus kiekviename jų vaiko gyvenimo etape.
Viktorija atskleidė, kad pirmuosius klausimus dėl sūnaus raidos pradėjo kelti dar tada, kai Elijui nebuvo metų. Visiškai netikėtai jos dėmesį patraukė straipsnis apie autizmo spektro sutrikimo bruožus. Skaitydama ji pastebėjo nemažai dalykų, kurie sutapo su tuo, ką matė augindama savo vaiką.
Kai diagnozė galiausiai buvo patvirtinta, tai nebuvo didžiausias šokas, tačiau viduje dar ilgai išliko abejonė – gal vis dėlto diagnozė nepasitvirtins, gal viskas bus kitaip. Vėliau atsirado ir visiškai naujų klausimų: kokios pagalbos reikia vaikui, kaip rasti tinkamiausias veiklas ir terapijas bei kaip neperkrauti jo pernelyg dideliais lūkesčiais.
Viktorija pabrėžė, kad tėvams norisi išbandyti kuo daugiau galimybių, tačiau kartu labai svarbu matyti patį vaiką, jo poreikius ir tempą. Kai lūkesčių tampa per daug, pavargsta ne tik vaikas, bet ir visa šeima. Todėl, jos teigimu, būtina ieškoti balanso.
Filmavimui ruošėsi kartu su sūnumi
Katažina taip pat pasakojo apie muzikinio klipo filmavimą ir tai, kaip jam ruošė savo sūnų Donatą. Likus maždaug savaitei ar dviem iki filmavimo, ji pradėjo paveikslėliais rodyti berniukui, kur jie vyks, ką jis ten sutiks ir kas jo laukia.
Vis dėlto net ir toks pasiruošimas negali visiškai panaikinti netikėtumo. Neįmanoma iš anksto žinoti, kokios nuotaikos vaikas atsikels tą dieną, kaip sureaguos į daugybę žmonių, naujus garsus, kvapus ir nepažįstamą aplinką.
Katažina pripažino, kad tokios aplinkybės kartais gali trikdyti net suaugusiuosius, todėl devynerių metų vaikui, patiriančiam didelių su autizmu susijusių sunkumų, nauja aplinka gali būti dar sudėtingesnė. Išankstinis pasiruošimas, jos teigimu, padėjo Donatui filmavimo metu jaustis šiek tiek ramiau ir saugiau.
Kai šalia atsiranda kita mama
Viena svarbiausių klipo temų – mamų tarpusavio ryšys. Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ bendruomenėje panašią patirtį turinti mama, padėjusi kitai šeimai prisijungti prie bendruomenės, vadinama mama krikštamote.
Šį ryšį klipo kūrėjai perteikė simboliškai – moterys viena pas kitą eina per stiklo šukes. Tai metafora, kalbanti apie sunkų kelią, kurį šeimos kartais turi nueiti, ir apie žmogų, kuris tuo keliu padeda eiti ne vienam.
„Lietaus vaikų“ atstovė Beata Veselienė pabrėžė, kad tėvai yra vaikų ramstis. Tačiau tam, kad jie galėtų būti stiprūs savo vaikams, jiems patiems reikia pagalbos, palaikymo ir žmonių, kurie supranta jų kasdienybę.
Katažina prisiminė, kad po sūnaus diagnozės, nors jautė vyro palaikymą, pati išgyveno didelę vienatvę. Jai buvo sunku paaiškinti aplinkiniams, ką iš tikrųjų išgyvena, nes ne visi galėjo suprasti jos patirtį.
Todėl ryšys su mama, išgyvenančia panašią situaciją, tapo itin svarbus. Su tokiu žmogumi galima kalbėtis atvirai, nebijant būti nesuprastam ir neprivalant kiekvieną kartą iš naujo aiškinti savo jausmų. Būtent todėl Katažina vakaro metu sakė: „Lietaus vaikai – čia mūsų namai“.
Viktorija pridūrė, kad tokio žmogaus reikia ne tik tada, kai būna sunkiausia. Ne mažiau svarbu turėti su kuo pasidalyti ir mažomis pergalėmis, kurios kitiems gali atrodyti visiškai įprastos.
Ji prisiminė ypatingą akimirką, kai per vieną šventę pamatė savo sūnų Elijų šokantį kartu su kitais vaikais. Šis vaizdas Viktoriją taip sujaudino, kad ji nesulaikė ašarų. Nors šešerių metų vaiko šokis ar dalyvavimas bendroje veikloje daugeliui gali atrodyti savaime suprantamas dalykas, jų šeimai tai buvo didelis pasiekimas.
Žinia apie diagnozę – tik kelionės pradžia
Muzikinis klipas prasideda scena, kurioje mama išgirsta apie vaiko autizmo diagnozę. Specialistę konsultacijoje suvaidino aktorė Toma Razmislavičiūtė, pati auginanti autistišką sūnų.
Šis vaidmuo jai buvo ypatingas ir asmeniškas, nes filmavimo metu ji turėjo atsidurti kitoje tokio pokalbio pusėje. Reikėjo ne pačiai išgirsti diagnozę, o ją pranešti kitai mamai.
Toma pasakojo, kad tokio vaidmens anksčiau nebuvo atlikusi, todėl prieš filmavimą turėjo emociškai pasiruošti ir pabandyti suprasti, kaip jaučiasi specialistas, kuriam tokie pokalbiai yra profesinio gyvenimo dalis. Vis dėlto, jos manymu, prie tokių akimirkų visiškai priprasti neįmanoma.
Ji taip pat prisiminė savo patirtį, kai diagnozę gavo jos sūnus. Tuo metu jautėsi itin vieniša ir labai norėjo šalia turėti žmogų, kuris galėtų suteikti palaikymą. Šią mintį klipo kūrėjai perteikė per simbolinę kamuolio metaforą – kaip priminimą, padrąsinimą ir ištiestą ranką žmogui, kuriam jos labiausiai reikia.
„Lietaus vaikų“ atstovė Beata Veselienė taip pat pabrėžė, kad pirmasis pokalbis apie vaiko diagnozę gali turėti didelę reikšmę visai tolesnei šeimos kelionei. Tėvams neužtenka vien išgirsti diagnozę ar gauti specialistų rekomendacijas. Jiems reikia aiškios informacijos, emocinės paramos, galimybės susitikti su panašią patirtį turinčiomis šeimomis ir realiai prieinamos pagalbos.
Asociacija siekia būti šalia šeimų nuo pirmųjų šio kelio etapų, teikti ankstyvosios pagalbos konsultacijas ir padėti tėvams susiorientuoti situacijoje, kuriai priimti ir išgyventi reikia laiko.
Klipu „Meilė – mano kelias“ jo kūrėjai nori paskatinti visuomenę pažvelgti giliau į autistiškus vaikus auginančių šeimų kasdienybę. Kartu tai yra kvietimas pačioms šeimoms nebijoti prašyti pagalbos ir nelikti vienoms su savo išgyvenimais.
Vakaro pabaigoje dainos autorius Stano palinkėjo visiems eiti meilės keliu – būtent ši mintis tapo viena pagrindinių viso projekto žinučių.
