Vilnius sekmadienį atsisveikino su netikėtai mirusiu menininku, barų įkūrėju ir viena ryškiausių sostinės asmenybių – Donatu Dubausku.
Atsisveikinimas su juo prasidėjo dar šeštadienį Vilniuje, Laidojimo paslaugų centre Šv. Paco gatvėje, o sekmadienį čia dar kartą rinkosi artimieji, draugai, kolegos ir visi, kuriems Donatas buvo svarbus.
Žmonės nešė gėles, dalijosi prisiminimais ir lydėjo jį į paskutinę kelionę.
Atsisveikinimas truko iki 13.30 val., o vėliau artimieji išlydėjo Donatą į Sudervės kapines.
Tačiau ši ceremonija nebuvo įprasta.
Dar prieš laidotuves artimieji paprašė visų, kurie atvyks atsisveikinti, pasipuošti išskirtinai ir ekstravagantiškai – būtent taip, kaip mėgo pats Donatas.
Šis prašymas buvo išgirstas.
Minioje buvo galima išvysti ne tik ryškių ir netradicinių aprangos derinių, bet ir dviračių – daikto, tapusio neatsiejama Donato įvaizdžio ir gyvenimo dalimi.
Laidotuvių pranešime artimieji jam skyrė ir ypatingą žinutę.
Jie linkėjo lengvo vėjo ir su humoru užsiminė apie dviračių stovą – tarsi primindami Donato charakterį, jo meilę dviračiams ir gebėjimą net kasdienybėje išlikti išskirtiniam.
Tuo atsisveikinimas nesibaigė.
Vakare draugai Užupyje surengė jaukesnį susibūrimą, kuriame dar kartą prisiminė žmogų, palikusį ryškų pėdsaką Vilniaus kultūriniame gyvenime.
Žinia apie Donato mirtį pasirodė trečiadienį ir daugeliui tapo visiškai netikėta.
Socialinius tinklus netrukus užplūdo jautrios žinutės jo artimiesiems.
Vieni žmonės rašė, kad Donatas išėjo pernelyg netikėtai, kiti jį vadino viena įsimintiniausių Vilniaus asmenybių.
Ir iš tiesų – Donatą Dubauską buvo sunku praeiti nepastebėjus.
Sostinės centre jį pažinojo arba bent kartą buvo matę daugybė vilniečių.
Dėl savo išskirtinio stiliaus jis ilgą laiką buvo vadinamas „Vilniaus indėnu“, nors pats vėliau pripažino, kad ši etiketė jam ėmė trukdyti.
Šiaurės Amerikos indėnų kultūra buvo tik vienas jo gyvenimo ir kūrybos etapas.
Donatas nuolat keitėsi, eksperimentavo ir niekada nenorėjo būti įspraustas į vieną apibrėžimą.
Jis išbandė daugybę skirtingų veiklų.
Dirbo saugodamas strateginius Lietuvos objektus, kūrė scenografijos detales, buvo lėlininkas, siuvo drabužius, gamino aksesuarus ir interjero elementus.
Vėliau pasuko ir į verslą – sostinėje atidarė išskirtinius barus.
Jų interjeruose taip pat atsispindėjo Donato pomėgiai: nuo Šiaurės Amerikos indėnų kultūros iki vėliau jį ypač sužavėjusios „steampunk“ estetikos.
Vienas ryškiausių jo simbolių buvo paties pasigamintas didžiaračiu primenantis dviratis.
Šiuo neįprastu dviračiu Donatas Vilniaus gatvėmis važinėjo beveik dešimtmetį.
Transporto priemonę jis ne tik susikonstravo pats, bet ir nuolat tobulino – dekoravo oda, metalu bei įvairiomis senovinę estetiką primenančiomis detalėmis.
Praeiviai jį atpažindavo iš tolo.
Tačiau Donatui dviratis nebuvo vien įvaizdžio detalė.
Jis pats sakė, kad važinėdamas dviračiu atsipalaiduoja ir mėgaujasi gyvenimu.
Jam nereikėjo skubėti ar važiuoti greitai – svarbiausia buvo pats judėjimo ir miesto pajautimo malonumas.
Labiausiai jis mėgo važinėti po Vilniaus senamiestį, ypač vakarais, taip pat Žvėryne ir Vingio parke.
Kūrybinis Donato charakteris buvo matomas dar vaikystėje.
Kadangi ne visada galėjo nusipirkti norimų drabužių, jis išmoko juos persisiūti pats.
Ardydavo senas kelnes, jas siaurindavo, platindavo, derindavo skirtingas medžiagas.
Tai buvo laikotarpis, kai jį stipriai veikė pankų kultūra.
Vėliau jo kūryba plėtėsi.
Jis gamino odos dirbinius, aksesuarus, drabužius, interjero detales, senovinius dviračius.
Tačiau kartu atvirai kalbėjo ir apie tai, kad iš rankų darbo kūrinių pragyventi darosi vis sudėtingiau.
Savo kūrybinę filosofiją Donatas perkėlė ir į barų erdves.
Vienas iš jo sumanymų buvo meno baras „Garinis angelas“, kuriame norėta sujungti barą ir galeriją bei suteikti menininkams galimybę savo darbus rodyti nemokamai.
Jam buvo svarbu, kad žmonės nebijotų savo individualumo.
Pats Donatas buvo puikus tokio požiūrio pavyzdys.
Jis niekada nebandė prisitaikyti prie vieno standarto.
Vilnių jis vadino laisvų žmonių miestu – vieta, kurioje nesvarbu, iš kur žmogus kilęs, nes vilniečiu galima tapti tiesiog gyvenant, kuriant ir mylint šį miestą.
Ši mintis labai tiko ir pačiam Donatui.
Jis tapo neatsiejama Vilniaus kultūrinio peizažo dalimi.
Todėl jo bičiuliai šiandien kalba ne tik apie žmogaus netektį.
Jie kalba ir apie tai, kad be Donato Vilniaus senamiestis bus kitoks.
O atsisveikinimo dieną matyti dviračiai, ekstravagantiški drabužiai ir draugų pasirinktas ypatingas tonas dar kartą priminė, koks išskirtinis jis buvo.
Net paskutinėje kelionėje Donatą lydėjo tai, ką jis taip vertino visą gyvenimą – laisvė, kūryba, individualumas ir dviratis.
