Aktorė Emilija Latėnaitė pirmą kartą atvirai prabilo apie didžiulį asmeninio gyvenimo pokytį – po dviejų dešimtmečių kartu ji su vyru pasuko skirtingais keliais. Tačiau šiandien 40-metės aktorės gyvenime netrūksta naujų pradžių, kūrybos ir planų, kurie, regis, neleidžia nė akimirkai sustoti.
Pastarieji metai Emilijai buvo itin intensyvūs ir kupini įvairiausių patirčių. Vienu svarbiausių įvykių tapo pirmasis Sartų teatrų festivalis Dusetose, kurio viena iš sumanytojų ir organizatorių buvo pati aktorė.
Festivaliui pasibaigus Emilija jau spėjo pažadėti žiūrovams bei kolegoms, kad renginys čia sugrįš ir kitais metais. Nors po tokio didelio darbo norėtųsi dar kurį laiką pasimėgauti tuo, kas pavyko, jos laukia įprasta kūrybinė veikla – monospektakliai, poetinės programos, koncertai ir įvairūs renginiai.
„Pastarieji metai buvo labai intensyvūs ir visa ko gausūs“, – pripažįsta Emilija.
Šiandien ji spinduliuoja energija, kuri gali priminti visiškai naujo gyvenimo etapo pradžią. Tačiau pati aktorė turi savitą požiūrį į tai, kada iš tiesų prasideda naujas etapas.
Emilijai nauja pradžia ateina ne sausio 1-ąją.
Ji prasideda po atostogų.
O atostogauja aktorė tada, kada pati nusprendžia, kad tam atėjo tinkamas laikas.
Šiemet tokia pauzė buvo vasarį ir kovą. Emilija mėnesį keliavo po Pietų Afriką. Sugrįžusi iš kelionės ji netrukus pajuto naują kūrybinį impulsą – gimė mintis surengti teatrų festivalį.
Idėja atsirado labai paprastai. Vieną vakarą Emilija kalbėjosi su savo broliu Baliu. Jis taip pat jau seniai svarstė, kad Zarasų krašte būtų galima suorganizuoti kažką įdomaus ir prasmingo. Ši vieta jiems nėra atsitiktinė – būtent ten glūdi jų šeimos šaknys.
Paprastas pokalbis netrukus virto gerokai didesne idėja.
„Besikalbėdami sugalvojome tokią drąsią didybę! Paskui net patiems baisu nuo tos drąsos pasidarė – surengti festivalį!“ – prisimena aktorė.
Laiko pasiruošti beveik nebuvo. Apie festivalį jie pradėjo rimtai kalbėtis balandį, o pagal sumanymą renginys turėjo įvykti jau liepos pabaigoje.
Atrodytų, kad tokiam projektui pasiruošti per kelis mėnesius – itin ambicingas tikslas. Vis dėlto viskas pradėjo judėti stebėtinai greitai.
Emilija pasakoja, kad procesas įsisuko taip sklandžiai ir sėkmingai, jog beveik neliko abejonių, kad ši idėja tiesiog turėjo tapti realybe.
Aktorę lydėjo ir neįprastas jausmas – tarsi ji su broliu nebūtų pagrindiniai viso sumanymo autoriai, o tiesiog žmonės, kuriems tuo metu reikėjo atlikti tam tikrą užduotį.
Ji tai apibūdina kaip jausmą, kad jie yra savotiški visatos įrankiai, darantys tai, ką tuo metu privalo padaryti.
Festivalio organizavimas kartu tapo ir savotišku išbandymu. Emilija galėjo praktiškai pamatyti, kaip veikia per daugelį metų sukauptos žinios, patirtis ir socialiniai ryšiai.
Ypač svarbus jai buvo teatro bendruomenės atsakas. Žmonės jungėsi prie sumanymo, palaikė idėją ir, kaip pabrėžia pati aktorė, tai darė nuoširdžiai.
Už viso šio kūrybinio tempo tuo pat metu slypi ir didelis asmeninio gyvenimo pasikeitimas. Po 20 kartu praleistų metų Emilija ir jos vyras išsiskyrė.
Tai žymi visiškai kitokį jos gyvenimo etapą, tačiau pati aktorė šiandien daugiausia dėmesio skiria tam, kas vyksta dabar – darbams, kūrybai, kelionėms ir naujoms idėjoms.
Mėnuo Pietų Afrikoje, spontaniškai gimęs sumanymas, vos per kelis mėnesius surengtas teatrų festivalis ir jau duotas pažadas sugrįžti kitais metais – pastarasis Emilijos gyvenimo laikotarpis iš tiesų atrodo kupinas permainų.
Ir nors vienas 20 metų trukęs jos gyvenimo etapas baigėsi, kitas jau įsibėgėjo. Šįkart jo pradžią žymi ne kalendoriaus data, o kelionė, kūryba ir drąsa imtis to, kas iš pradžių net pačiai atrodė šiek tiek baugu.
