Lietuvą sukrėtusi žinia apie vos 30-ies metų dziudo sportininko Roko Nenartavičiaus žūtį iki šiol nepalieka abejingų. Skaudi netektis palietė ne tik jo artimuosius, bičiulius ir sporto bendruomenę, bet ir daugybę žmonių, kuriems jo gyvenimo kelias tapo atkaklumo, atsidavimo ir stiprybės simboliu. Po tragedijos viešai prabilo akademikas, buvęs Lietuvos edukologijos universiteto rektorius Algirdas Gaižutis, jautriu laišku išreikšdamas užuojautą ir kviesdamas visuomenę susitelkti dėl vieno bendro tikslo.
Lietuvos edukologijos universiteto alumnų draugijos paskelbtame kreipimesi jis pirmiausia kreipėsi į Roko tėvus – Jūratę ir Eimutį Nenartavičius, universiteto absolventus ir ilgamečius bendruomenės narius. Akademikas neslėpė, kad žinia apie jų sūnaus žūtį sukrėtė ne tik jį asmeniškai, bet ir visą pedagogų bendruomenę.
Jis pabrėžė, jog nėra žodžių, galinčių numalšinti tėvų skausmą, kai tenka atsisveikinti su savo vaiku. Pasak jo, tai viena sunkiausių gyvenimo patirčių, kurios neįmanoma paaiškinti ar pateisinti. Vis dėlto šiandien svarbiausia prisiminti Roką, jo nueitą kelią, pasiektus laimėjimus ir vertybes, kurias jis paliko tiems, kurie jį pažinojo.
Algirdas Gaižutis prisiminė, kad Rokas buvo stropus mokinys, talentingas sportininkas ir žmogus, savo darbu pelnęs pagarbą tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėse varžybose. Jis tapo Alytaus miesto, Lietuvos, Europos bei pasaulio turnyrų ir čempionatų prizininku bei nugalėtoju. Šie pasiekimai, pasak akademiko, buvo ne tik paties Roko ryžto rezultatas, bet ir jo tėvų auklėjimo bei trenerių atsidavimo vaisius.
Baigęs aktyvią sportinę karjerą Rokas pasirinko trenerio kelią. Savo sukaupta patirtimi jis dalijosi su jaunaisiais sportininkais, mokė juos ne tik technikos, bet ir disciplinos, atkaklumo bei pagarbos sportui. Jo ištarti žodžiai, parodyti judesiai ir asmeninis pavyzdys padėjo augti ne vienam būsimam sportininkui.
Laiške taip pat priminta, kad tragiška autokatastrofa Šveicarijoje nutraukė tik žemiškąjį Roko gyvenimą. Akademikas išreiškė tikėjimą, jog jo iškovoti apdovanojimai ateityje taps svarbiu įkvėpimo šaltiniu jaunajai kartai, o jo vardas išliks tarp žmonių, kurie savo darbu garsino Lietuvos sportą.
Jis palaikė idėją atsisveikinimo ceremonijoje garbingiausioje vietoje išdėstyti svarbiausius Roko sportinius apdovanojimus bei šalia padėti paskutinįjį jo kimono kaip prasmingą simbolį to, kam jis paskyrė didžiąją savo gyvenimo dalį. Taip pat buvo pasiūlyta pagerbimo erdvėje iškelti Alytaus miesto ir dziudo sporto šakos vėliavas, pabrėžiant ypatingą sportininko indėlį ir jo reikšmę bendruomenei.
Savo laiške Algirdas Gaižutis jautriai rašė, kad Rokas suspindo labai ryškiai, tačiau jo gyvenimas netikėtai užgeso lyg žvaigždė, palikusi gilų pėdsaką daugelio žmonių atmintyje. Nors laikas po truputį gydo žaizdas, jis niekada neužpildo tuštumos, kuri lieka netekus artimo žmogaus.
Baigdamas kreipimąsi akademikas dar kartą išreiškė nuoširdžią užuojautą Roko tėvams, artimiesiems ir visiems, kuriems ši netektis tapo skaudžiu išbandymu. Jis priminė, kad universitetas pirmiausia yra žmonių bendruomenė, todėl paragino alumnus, kolegas ir visus galinčius prisidėti finansiškai padėti šeimai pargabenti Roko palaikus iš Šveicarijos bei parodyti moralinį palaikymą šiuo itin sunkiu laikotarpiu. Jis taip pat išreiškė palaikymą Lietuvos sporto universiteto ir dziudo bendruomenės iniciatyvai aukoti šeimai, pabrėždamas, kad tokios akimirkos dar kartą parodo, kokia svarbi yra žmonių vienybė ir tarpusavio pagalba..jpg)
