Aušra Malinauskienė po dar vienos medicininės procedūros tikėjosi vieno paprasto dalyko – saugumo ir ramybės. Tačiau naktis ligoninėje, kuri turėjo padėti jaustis užtikrinčiau, moteriai paliko visiškai kitokį įspūdį. Po patirties ji sakė pasijutusi taip, tarsi ligoninės palatoje būtų buvusi ne pacientė, o žmogus, kuris tiesiog išsinuomojo vietą nakvynei.
Moteris pasakojo, kad su širdies laidumo sutrikimais susiduria jau daugelį metų ir dėl sveikatos problemų ne kartą teko atsidurti ligoninėje. Vienas ankstesnis išgyvenimas ypač įstrigo atmintyje – prieš šešerius metus po panašios operacijos jai prasidėjo arterinis kraujavimas, kuris sukėlė didelį išgąstį tiek jai pačiai, tiek aplinkiniams.
Todėl šią savaitę, kai po procedūros gydytojai planavo ją išleisti namo tą pačią dieną, Aušra nusprendė nerizikuoti. Prisimindama ankstesnę patirtį, moteris savo lėšomis pasirinko likti ligoninėje per naktį, nes norėjo jaustis saugiau.
Tačiau jau netrukus ji suprato, kad ši paslauga turi labai aiškias ribas. Prieš pasilikdama Aušra dar pasiteiravo vyr. slaugytojos, ar prireikus pagalbos ji galės kreiptis į medicinos personalą. Gavusi patikinimą, kad esant problemoms reikia kreiptis, moteris jautėsi ramiau.
Vis dėlto artėjant nakčiai prasidėjo situacijos, kurių ji nesitikėjo.
Po operacijos judėti buvo sunkiau, o bandydama įkrauti telefoną Aušra netyčia numetė pakrovėją po lova. Kadangi pati jo pasiekti negalėjo, paspaudė pagalbos mygtuką. Moteris atsiprašė, paaiškino situaciją ir paprašė ne tik ištraukti laidą, bet ir pamatuoti kraujospūdį, nes po procedūros jautė stiprų galvos skausmą.
Tačiau vietoj supratimo ji išgirdo priminimą, kuris, pasak Aušros, ją nustebino. Seselė paaiškino, kad ji yra susimokėjusi tik už nakvynę, o ne už medicinines paslaugas.
Moteris bandė paaiškinti, kad jai buvo sakyta kreiptis į personalą, jei atsiras problemų. Po nemalonios akimirkos seselė vis dėlto padėjo – ištraukė pakrovėją ir pamatuojo spaudimą.
Atrodė, kad sunkiausia dalis jau praėjo, tačiau netrukus atsirado naujas išbandymas. Atsigulusi į lovą Aušra suprato, kad galvūgalis liko pakeltas – ji negalėjo normaliai atsigulti ir pailsėti. Pati pakeisti padėties nepajėgė, o nueiti iki personalo kambario taip pat neužteko jėgų.
Po ilgų dvejonių moteris vėl nuspaudė pagalbos mygtuką. Durys atsivėrė su klausimu, kodėl ji dar kartą kviečia personalą. Aušra prisipažino, kad jautėsi nejaukiai ir net atsiprašinėjo, nes nenorėjo trukdyti.
Ji dar kartą išgirdo paaiškinimą apie tai, kad užsisakė tik nakvynę. Po šio pokalbio moteris sau pažadėjo daugiau pagalbos nekviesti iki pat ryto.
Tačiau naktį nutiko būtent tai, dėl ko ją buvo perspėjęs gydytojas. Aušra pabudo pajutusi negalavimą ir bandė palaukti, tikėdamasi, kad praeis. Kai nepagerėjo, ji vėl turėjo kreiptis pagalbos.
Šį kartą reakcija buvo dar griežtesnė. Seselė dar kartą priminė, kad mokama nakvynė nereiškia medicininės priežiūros. Aušra klausė, ką tokiu atveju turėtų daryti – gulėti ligoninėje ir kviesti greitąją pagalbą į tą patį skyrių, jei situacija taps rimta.
Seselė pažadėjo perduoti informaciją gydytojui, tačiau pabrėžė, kad šis neprivalo ateiti. Vis dėlto po kurio laiko pasirodė jaunas gydytojas, kurį Aušra apibūdino kaip rūpestingą ir supratingą.
Jis apžiūrėjo moterį, paaiškino situaciją, liepė išgerti jos turimus vaistus ir taip pat priminė nakvynės taisykles, tačiau tai padarė kur kas švelniau. Gydytojas paaiškino, kad tokiu atveju ligoninėje ji laikoma ne paciente, o nakvojančiu žmogumi, kuriam prireikus pagalbos gali tekti kreiptis į skubios pagalbos skyrių.
Grįžusi namo Aušra nusprendė pati perskaityti ligoninės taisykles. Ten buvo nurodyta, kad mokama nakvynė skirta tik nakvynės poreikiams, o gydymo paslaugos tuo metu neteikiamos.
Moteriai ši situacija sukėlė daug minčių. Ji teigė nesuprantanti, kaip žmogus po operacijos, gulėdamas ligoninės palatoje, gali jaustis tarsi paprastas viešbučio svečias, kuriam pagalba nėra savaime suprantama.
Посмотреть эту публикацию в Instagram
Savo patirtį Aušra apibendrino su ironija ir pasiūlė į kainyną įtraukti papildomas paslaugas: lovos galvūgalio nuleidimą, po lova nukritusio pakrovėjo ištraukimą, kraujospūdžio matavimą su papildomu moralų išklausymu bei „pikto žvilgsnio išjungimą“.
Нors moteris istoriją papasakojo su humoru, jos žinutė aiški – po tokios patirties jai liko daug klausimų apie tai, kaip pacientai jaučiasi situacijose, kai jiems reikia ne tik lovos, bet ir paprasto žmogiško palaikymo.
