Sporto fotografas Vytautas Dranginis jau seniai gyvena pasaulyje, kuriame ribos tarp chaoso, adrenalino ir tobulo kadro nuolat išsitrina. Olimpinių ir paralimpinių žaidynių, Dakaro ralio bei „Formulės 1“ lenktynių užkulisiuose jis ne tik fiksuoja istoriją, bet ir pats tampa jos dalimi – kartais net nepastebimai peržengdamas taisyklių ribas dėl vienos vienintelės akimirkos.
Jis prisimena, kad už kiekvieno „auksinio kadro“ slypi visai kitas pasaulis – triukšmingas, neprognozuojamas ir dažnai varginantis. Tačiau būtent ši nežinomybė jam ir suteikia prasmę. Vienomis dienomis chaosas atrodo juokingas ar absurdiškas, kitomis – erzinantis, bet visada gyvas. Fotografas neslepia, kad būtent ši nuolatinė įtampa ir laukimas daro jo darbą priklausomybę keliančiu.
Savo 40-mečio proga jis nusprendė atverti archyvus ir parodyti 40 įspūdingiausių karjeros kadrų bei papasakoti istorijas, kurios kaupėsi daugiau nei dešimtmetį – nuo Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių 2016-aisiais iki būsimų Milano ir Kortinos žaidynių 2026-aisiais. Prie jų prisideda ir dešimt Dakaro ralių, „Formulės 1“ bei kiti pasauliniai nuotykiai.
Vienas ryškiausių prisiminimų – pirmosios Europos žaidynės Baku 2015 metais. Ten, skubėdamas tarp skirtingų sporto arenų, jis netyčia pateko į situaciją, kuri vos nekainavo akreditacijos. Bėgdamas aplink baseiną, ieškodamas įėjimo, jis galiausiai atsidūrė ten, kur neturėjo būti – tarp dopingo kontrolės, sportininkų zonų ir televizijos kamerų. Ši istorija iki šiol jam primena, kokia trapi gali būti fotografo laisvė.
Didžiulė kantrybės išbandymų dalis, pasak jo, laukia šaudymo iš lanko ar biatlono rungtyse, kur reikia ne tik greičio, bet ir beveik meditacinės ramybės. Ten kartais sekundės atrodo kaip amžinybė, kol įvyksta tas vienintelis judesys, kurio visi laukia.
Karščiausia patirtis jo karjeroje – 2017 metų Dakaro ralis Argentinoje, kai temperatūra siekė net 44 laipsnius. Prie šio prisiminimo prisijungia ir 2024 metų Paryžiaus olimpinės žaidynės prie Eifelio bokšto, kur dvi valandos po saule paliko jį visiškai permirkusį nuo karščio. Kitame spektro gale – 2022 metų Pekino žiemos olimpinės žaidynės, kur jutiminė temperatūra rytais krito iki minus 30 laipsnių.
Tokiose sąlygose, anot jo, technika tampa tik įrankiu, kuris „gyvena savo gyvenimą“, o svarbiausia – išlikti pasiruošus bet kokiai akimirkai. Net šalčiausiomis dienomis jis labiausiai saugo baterijas, laikomas šiltai kišenėse, nes būtent jos lemia, ar pavyks pagauti lemiamą kadrą.
Kalbėdamas apie staigmenas, jis pripažįsta, kad didžiausios dažniausiai ateina ne iš stadionų ar trasų, o iš artimiausių žmonių. Draugų surengtos vakarienės, netikėti susitikimai ar mažos staigmenos po ilgų kelionių jam tapo tikriausiu emociniu atlygiu.
Ypač įsiminė sugrįžimas po Milano ir Kortinos žiemos olimpinių žaidynių. Po įtempto darbo ir sudėtingos logistinės patirties jis namuose rado kambarioko paliktą maišelį su medaliu ir šokoladu – simbolinį gestą, kuris jam tapo svarbesnis už daugelį profesinių įvertinimų.
Tačiau ne viskas baigiasi triumfu. Didžiausias nusivylimas jam siejasi su Dakaru, kai nepavyko gyvai pamatyti Vaidoto Žalos triumfo sunkvežimių kategorijoje. Nors jis buvo šalia, akreditacijos stoka ir apsaugos sprendimai užvėrė paskutinį žingsnį iki istorinio momento.
Per dešimtmetį, praleistą sporto fotografijos pasaulyje, Vytautas Dranginis sako, kad brangiausia jam – ne konkretūs kadrai, o žmonės ir istorijos, kurios liko atmintyje. Kiekviena kelionė, kiekvienas startas ir kiekvienas netikėtas posūkis jam tapo asmenine archyvo dalimi, kurią pakeisti būtų neįmanoma.
Net finansine prasme ši kelionė ne visada buvo lengva – pirmasis Dakaras jam kainavo visas santaupas, tačiau būtent tai tapo startu į karjerą, kuri šiandien jau apima dešimt metų intensyvaus darbo pačiose sudėtingiausiose sporto scenose pasaulyje.
