Seimo narės Agnės Bilotaitės šeimą pasiekė skaudi netektis – mirė jos močiutė. Apie šį jautrų ir asmenišką išgyvenimą politikė pranešė viešai, pasidalydama žodžiais, kuriuose telpa prisiminimai, dėkingumas ir ilgesys žmogui, kuris daugelį metų buvo itin svarbi jos gyvenimo dalis.
Atsisveikinimo žinutėje Agnė atvėrė labai asmenišką ryšį su močiute ir prisiminė tai, kas joms buvo ypatinga. Šiemet močiutė nebesulaukė Joninių – šventės, kuri šeimai turėjo savitą prasmę ir buvo susijusi su bendromis tradicijomis bei prisiminimais.
Ji prisiminė, kad nuo mažens tarp jų buvo ypatingas ryšys. Abi buvo gimusios tą pačią dieną, o močiutė ne kartą sakydavo, kad pirmoji anūkė jai tapo ypatinga gimtadienio dovana. Būtent šis ryšys per daugelį metų virto artumu, kuris lydėjo ne tik vaikystėje, bet ir vėlesniuose gyvenimo etapuose.
Agnė prisiminė, kad močiutės namuose visada jautėsi saugiai ir jaukiai. Vaikystėje bei paauglystėje jai norėdavosi ten pasilikti ilgiau – būti apsuptai rūpesčio, globos ir šilumos. Tarp prisiminimų išliko ir labai paprastos, bet brangios detalės – močiutės kepti blynai, kurių skonio, kaip pati prisipažino, niekas nebegalėjo pakartoti.
Ji taip pat kalbėjo apie vertybes, kurias išsinešė iš bendravimo su močiute. Pasak jos, stiprybė, darbštumas, tvirtas charakteris ir aštrus protas tapo viena didžiausių gyvenimo dovanų. Ypač ryškiai atmintyje liko paskutinis jų pokalbis, kuriame močiutė prisiminė nelengvą savo gyvenimo kelią ir sunkumus, kuriuos teko išgyventi.
Politikė dėkojo už atvirus pokalbius ir bendrystę, kuri dabar taps dar labiau jaučiama per jos nebuvimą. Ji prisiminė, kad močiutė nuoširdžiai džiaugdavosi šeimos pasiekimais, domėjosi naujomis patirtimis, kelionėmis ir pasauliu. Smalsumas ir gebėjimas džiaugtis kitų laime, anot jos, buvo neatsiejama močiutės dalis.
Savo atsisveikinime Agnė pabrėžė ir močiutės gyvenimo stiprybę. Nepaisydama visų iššūkių, ji užaugino keturis sūnus, kūrė namus, kurie tapo šeimos traukos centru ir vieta, kur visada buvo galima sugrįžti.
Didelę vietą prisiminimuose užėmė ir senelių santykis. Kartu jie pragyveno daugiau nei šešiasdešimt metų, o būtent stebėdama juos Agnė mokėsi, ką reiškia pagarba, rūpestis ir gebėjimas būti vienas šalia kito ilgus metus.
Atsisveikindama ji padėkojo už tai, kad močiutė buvo jos gyvenimo dalis, ir už tai, kad jos vaikai taip pat spėjo ją pažinti. Paskutiniai žodžiai buvo trumpi, tačiau kupini jausmo – atsisveikinimas su žmogumi, kurio vieta šeimos istorijoje išliks ypatinga.
