„Aš turėjau žūti. Bet gydytojai epikrizėje parašė: pacientės genetika stebuklinga“, – su lengva šypsena prisimena ilgametė Vilniaus plokštelių studijos darbuotoja Zina NUTAUTAITĖ-INDRIKONIENĖ, daugelio vadinama tiesiog Zinutė. Tai moteris, kuri dešimtmečius buvo neatsiejama nuo vinilo pasaulio, nuo studijos kasdienybės ir žmonių, kurie formavo Lietuvos muzikos istoriją.
Ji šiandien kalba taip pat gyvai ir šiltai, kaip ir tais laikais, kai vinilas Lietuvoje išgyveno tikrą aukso amžių. Tie, kurie ją pažinojo studijoje, sako, kad Zinutė visada buvo ne tik darbuotoja – ji buvo jungtis tarp žmonių, muzikos ir kasdienio chaoso, kuris virė už įrašų pulto.
Jos pasakojimas apie nelaimę prasideda lyg netikėtas gyvenimo lūžis. Išvykusi savaitei atostogų į Jungtines Amerikos Valstijas pas dukterėčią, ji nė neįtarė, kad kelionė pasisuks visiškai kita linkme. Netikėtai užsikimšęs kraujagyslės krešulys, staigus alpimas gatvėje – ir viskas persijungė į kitą realybę. Kai ji atmerkė akis, aplink jau buvo gydytojai, skausmo tarsi nejuto, bet kūnas rodė kitą tiesą – lūžęs skruostikaulis, išmušti dantys, didelis guzas virš antakio.
Vis dėlto Zinutė apie tai kalba ne kaip apie tragediją, o kaip apie keistą, beveik nepaaiškinamą gyvenimo epizodą. Ji prisimena, kad viską matė ir girdėjo, net galėjo bendrauti su žmonėmis, nors situacija buvo itin rimta. Pervežimas sraigtasparniu tarp ligoninių jai įsirėžė kaip ypatingas momentas – po ja atsivėręs miestas, o virš galvos kabėjusios žvaigždės Filadelfijos naktiniame danguje.
Tą akimirką ji net pagalvojo apie savo jau išėjusį vyrą Algimantą, tarsi bandydama su juo tyliai pasikalbėti per tą keistą ribinę būseną. Tai buvo ne panikos, o labiau susitaikymo ir švelnaus humoro kupina mintis, kuri iki šiol jai atrodo savotiškai šviesi.
Kalbėdama apie savo gyvenimą Vilniaus plokštelių studijoje, Zinutė grįžta į laikus, kai darbas ten buvo daugiau nei profesija. Ji organizuodavo įrašus, tvarkydavo dokumentus, skaičiuodavo honorarus, bendraudavo su atlikėjais, o kartu sukurdavo tą ypatingą atmosferą, kurią šiandien daugelis prisimena kaip nepakartojamą vinilo epochą Lietuvoje.
Ji neslepia – visada nuoširdžiai džiaugdavosi kitų sėkme. Kai atlikėjai gaudavo honorarus, jų džiaugsmas jai būdavo tikras atlygis. Jokio pavydo, tik bendrumo jausmas ir pagarba muzikai bei žmonėms. Net kolegos ir jų artimieji iki šiol prisimena jos rūpestį – skambučius, sveikinimus, žvakes, uždegtas per gimtadienius, tarsi tylų, bet labai žmogišką prisiminimų ritualą.
Zinutė NUTAUTAITĖ-INDRIKONIENĖ šiandien lieka gyvu ryšiu su laikais, kai vinilas Lietuvoje buvo ne nostalgija, o kasdienybė, kupina darbo, muzikos ir žmonių istorijų, kurios dar ilgai skambėjo už studijos sienų.
