Vaida Poderytė-Bernatavičė neslepia – šiandien, kai namuose girdėti kūdikio garsai, o šalia yra mylimiausi žmonės, gyvenimas atrodo visai kitaip nei tada, kai ateitis kėlė daugiau klausimų nei atsakymų. Televizijos laidų vedėja ir prodiuserė atvirai pripažįsta, kad būti mama, žmona ir jaustis laiminga moterimi jai šiandien yra viena didžiausių gyvenimo dovanų. Tačiau iki šio etapo vedė ne vienas ilgas pokalbis, abejonės ir sprendimai, kurių nebuvo lengva priimti.
Šalia Vaidos šiandien – vyras Elvinas, trylikametis sūnus Atas ir vos dviejų mėnesių dukra Maria. Tačiau mintis apie dukrą jos viduje gyveno daug ilgiau, nei galėjo pasirodyti iš šalies.
Ji prisimena, kad noras auginti dukrą neatsirado staiga. Šis jausmas lydėjo ją daugelį metų. Vaida augo šeimoje su dviem seserimis, o ryšys tarp jų visada buvo ypatingas. Nors šeimoje buvo stiprus artumas ir su tėčiu, ir su mama, moteriškoji linija jai reiškė kažką daugiau – savotišką tęstinumą, bendrumą ir labai asmenišką ryšį.
Посмотреть эту публикацию в Instagram
Todėl mintis apie dukrą niekada neišnyko. Tik vis atsirasdavo priežasčių ją atidėti. Atrodydavo, kad dar ne tas laikas. Kad dabar netinka. Kad reikia palaukti. Kad pirmiau reikia išspręsti kitus gyvenimo klausimus.
Vaida sako, kad su sūnumi ją sieja nepaprastai stiprus ryšys, kurio niekas nepakeis. Tačiau dabar, jau galėdama palyginti, ji mato ir skirtumą. Jos žodžiais, sūnus visada liks žmogus, kuris ją mylės visą gyvenimą – o ji bus jo atrama. Tame yra daug artumo ir saugumo.
Vis dėlto žvelgdama į dukrą ji pajuto dar kitą jausmą – tarsi matytų dalelę savęs. Tarsi kažką labai pažįstamo ir kartu visiškai naujo. Būtent dabar jai tapo dar aiškiau ir tai, ką, jos manymu, jaučia Atui tėtis. Kodėl Elvinui taip svarbu matyti sūnų augantį panašiais interesais, kodėl jam svarbus krepšinis ir bendri dalykai, kurie gimsta iš panašumo.
Vaida neslepia – bendra lytis suteikia savitą artumo formą. Ir nors su sūnumi jos ryšys išlieka labai stiprus, dabar ji su šypsena sako pagaliau įstojusi į savo ilgai lauktą „rožinį mergaičių klubą“.
Tačiau šis sprendimas nebuvo toks paprastas, kaip gali atrodyti šiandien žvelgiant į šeimos nuotraukas.
Didelis iššūkis buvo jų su Elvinu gyvenimo ritmas. Jau kurį laiką šeima gyvena tarp dviejų šalių – Lietuvos ir Italijos. Toks gyvenimo modelis reikalavo daug prisitaikymo, planavimo ir atsakymų į klausimus, kurie ilgainiui tapo vis sunkesni.
Apie dar vieną vaiką jie kalbėdavosi seniai. Bet dažniausiai tik teoriškai. Kažkada. Vėliau. Kai bus tinkamas metas.
Tuo pačiu jie jau turėjo aiškių planų dėl Ato ateities. Šeima svarsto galimybę, kad sulaukęs penkiolikos ar šešiolikos metų jis vyktų į Ameriką, nes labai kryptingai siekia derinti mokslus ir krepšinį. Kai tokie planai jau dėliojami į priekį, natūraliai atsiranda ir kiti skaičiavimai.
Vaida prisipažįsta, kad galvodama apie sūnaus ateitį pradėdavo skaičiuoti ir savo metus. Kas bus po dvejų? Po trejų? Ar dar verta laukti? Ar laikas tikrai dirba jos naudai?
Ir būtent tie tylūs klausimai apie tai, kaip šeima gyvens toliau, tapo ne teoriniais svarstymais, o labai tikru pokalbiu apie jų gyvenimą, ateitį ir pasirinkimus.
Посмотреть эту публикацию в Instagram
