Sekmadienį Visagine ištartas paskutinis, begalinio skausmo persmelktas „sudie“ gegužės 28-ąją į amžinybę netikėtai iškeliavusiam Seimo nariui ir buvusiam tituluotam olimpiečiui, kanojininkui Jevgenijui Šuklinui. Ši diena tapo tikru išbandymu visiems, kurie jį pažinojo, mylėjo ir gerbė. Pagerbti jauno, energija tryškusio vyro atminimo nuo pat ankstyvo ryto plūdo artimiausi bičiuliai, sukrėsti Seimo kolegos bei bendražygiai, negalintys patikėti šia kraupia realybe.
Nuo sekmadienio ryto urna su velionio palaikais buvo pašarvota Visagino laidojimo namuose „Memorija“, esančiuose Santarvės g. 1, Visaginas. Atsisveikinti paskutinį kartą su Jevgenijumi žmonės rinkosi jau nuo 10 valandos ryto, o salėje tvyrojusi atmosfera tiesiog gniaužė kvapą. Jevgenijaus Šuklino urną apsupo gausybė stambiažiedžių baltų rožių, o šalia tvyrančioje tyloje buvo rodomi jautrūs Jevgenijaus gyvenimo akimirkų kadrai, primenantys apie jo skambias pergales ir nuveiktus darbus.
Laidojimo salėje liepsnojo dešimtys baltų žvakių, tyliai pagerbiančių velionio atminimą. Urna buvo pastatyta ant itin retos, blizgios ir šviesą skleidžiančios pakylos, kuri kūrė magišką, rabuliuojančio vandens įspūdį – tai tarsi simbolinė nuoroda į sportininko gyvenimo stichiją, kurioje jis pasiekė didžiausias aukštumas. Šalia urnos stovėjo Jevgenijaus portretas, iš kurio į susirinkusius žvelgė ta ypatinga, tik jam vienam būdinga šilta šypsena, paliečianti kiekvieno širdį.
Tragiškai mirusio politiko atminimą pagerbė ir ministrė pirmininkė Inga Ruginienė – laidojimo salėje ji paliko didingą vainiką. Pagerbti savo draugo atvyko ir gausi jo bendrapartiečių delegacija iš Liberalų sąjūdžio. Paskutinę pagarbą asmeniškai išreiškė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Simonas Gentvilas, Virgilijus Alekna, Simonas Kairys, Arminas Lydeka. Kartu su visais giliai liūdėjo ir Visagino meras Erlandas Gelaguzas.
Tačiau laidotuvių ceremoniją staiga sukaustė įtampa – urnos išnešimą teko skubiai valanda pavėlinti. Paaiškėjo dramatiška detalė – laiku iš tolimosios JAV nespėjo atvykti Jevgenijaus sesuo, dariusi viską, kad spėtų atsisveikinti su broliu. Kai pagaliau urna su velionio palaikais buvo nešama iš salės, susirinkusi minia sportininką pagerbė paskutiniais, jautriais plojimais, o fone aidėjo širdį veriantys pučiamųjų instrumentų garsai. Šv. Mišios buvo aukojamos gegužės 31 d., sekmadienį, 12 val. Šv. apaštalo Pauliaus bažnyčioje. Galiausiai velionis amžinojo poilsio atgulė Visagino miesto senosiose kapinėse, esančiose Ažukalviškės kaime.
Žinia apie netikėtą, staigią visada pozityvumu ir jėga tryškusio parlamentaro Jevgenijaus Šuklino mirtį sukėlė tikrą šoką. Jo bičiuliai ir bendražygiai atvirai sako, kad niekaip negalėjo patikėti šia žinia ir iki šiol save taiso kalbėdami apie jį esamuoju, o ne būtuoju laiku. Jevgenijus ketvirtadienio vakarą buvo rastas sukniubęs savo namų sodyboje Zarasų rajone. Atvykusiems medikams jo gyvybės išgelbėti, deja, nebepavyko.
Kolegos, buvę kartu nuo pat jo politinės karjeros pradžios, vaikystės draugai ir verslo partneriai vienbalsiai tvirtina, jog Jevgenijus negalėjo nustygti vietoje nė minutei, turėjo begalę veiklų ir visų savo tikslų siekė nuoširdžiai, su didžiule, tikra sportininko aistra. Jevgenijus Šuklinas, vos tik baigęs profesionalią sportinę karjerą, į politiką pasuko dar 2014-aisiais metais, kuomet su visuomeniniu komitetu „Visaginas – tai wir“ tapo Visagino tarybos nariu ir šias pareigas garbingai ėjo visą dešimtmetį, o vienu metu netgi užėmė laikinojo Visagino mero postą. 2022-aisiais jis oficialiai įstojo į Liberalų sąjūdį, o jau 2024-aisiais sėkmingai pateko į Seimą. Jis taip pat kandidatavo ir į Europos Parlamentą, tačiau tąkart išrinktas nebuvo.
Partijos kolega Eugenijus Gentvilas prisimena, kad susipažino su Jevgenijumi dar šiam tebedirbant miesto taryboje. „Lankiausi tuomet Visagine, apžiūrėjome jo verslą, tą alaus prekybą. Esame buvę ir Zarasuose, kai jis dar nebuvo Seimo narys, plaukiojome kartu su Zarasų liberalais – jis jau tuomet labai simpatizavo mūsų idėjoms. Ne, nelenktyniavome kanojomis – tiesiog plaukėme pramoginiu laiveliu“, – su švelnia šypsena veide šiltai kolegą prisiminė Eugenijus Gentvilas.
Patyręs politikas atskleidė, kad Jevgenijus turėjo vieną esminių ir labai svarbių gyvenimo misijų – jis siekė žūtbūt paneigti šalyje įsišaknijusį mitą, jog Visagino rusakalbiai gyventojai esą nėra lojalūs Lietuvai. „Jau tada aiškiai mačiau, kad yra žmogaus labai didelis, degantis užsidegimas dėl savo krašto: Visaginas, Visaginas, Visaginas. Jis tikrai beprotiškai mylėjo tą miestą. Jis buvo rusas ir pagal savo natūrą, kaip mačiau, norėjo Visaginą, rusišką miestą, paversti tuo patikimu branduoliu. Nes koks gi yra mitas apie Visaginą: ai, ten rusai, jie nesupranta lietuviškai. Bet jis per savo asmeninį pavyzdį rodė visiškai ką kita. Taip, jis kalbėjo su tam tikru akcentu, bet jūs pažiūrėkite, jo lietuvių kalba yra visiškai taisyklinga. Būtent per savo pavyzdį jis norėjo parodyti: mes, Visagino rusai, esame už Lietuvą, kad Visaginas yra visiškai lojali, integrali Lietuvos dalis“, – su didžiule pagarba kolegą prisiminė Eugenijus Gentvilas.
Mažiau žinomas faktas visuomenei yra tai, jog Jevgenijus Šuklinas su savo geriausiu vaikystės draugu buvo įkūręs ir sėkmingą verslą, kuris pradžioje apsiribojo tik jaukia picerija, o vėliau išaugo į kur kas platesnes ambicijas – vadinamojo kraftinio alaus daryklą. Apie šią veiklą, kaip apie itin svarbią Jevgenijaus gyvenimo dalį, kurią dėl intensyvios politikos šis vėliau turėjo kiek apleisti, atvirai kalbėjo ir jo artimas bičiulis nuo pat vaikystės dienų bei verslo partneris I. Chomenko.
I. Chomenko prisipažino, kad iki pat paskutinės akimirkos bendraudavo su Jevgenijumi tiesiog kiekvieną mielą dieną. „Tokių žmonių pasaulyje daugiau tikrai nėra, aš asmeniškai daugiau nieko panašaus nepažįstu. Be galo atviras siela… jis niekada nežiūrėjo į savo asmeninę pusę, tiesiog visada norėjo padėti absoliučiai visiems. Dėl šios priežasties jis ir buvo toks neįtikėtinai populiarus, tiek miesto taryboje, tiek vėliau Seime. Jis visą laiką būdavo čia, kartu su mumis. Aš čia gyvenu nuo pat vaikystės, pats buvau aštuonerius metus tarybos narys. Pažįstu jį iš pačių giliausių vidaus klodų, koks jis yra iš tikrųjų, o ne prie įjungtų televizijos kamerų. Tokių žmonių daugiau paprasčiausiai nėra, šimtu procentų galiu tai pasakyti. Jo didžiausias gyvenimo prioritetas buvo padėti ne sau, o kažkam kitam“, – prisiminimais dalijosi sukrėstas I. Chomenko.
Bičiulis detaliai papasakojo ir apie jų bendro verslo pradžią, kuri prasidėjo nuo paprastos svajonės. „Ši idėja mums gimė todėl, kad Visaginas buvo gana mažas miestas, trūko kokybiškų vietų, kur žmonės gali skaniai pavalgyti ir panašiai. Pradžioje dviese atsidarėme piceriją, patys vežėme aukščiausios kokybės produktus net tiesiai iš Italijos. Po to atsidarėme tikrą steakhousą, iš pačios Amerikos veždavome išskirtinius angus kepsnius, investavome ir nusipirkome brangią įrangą. Po to sekė alus: labai susidomėjome, kas per daiktas yra craftas, tiesiog įsimylėjome šį procesą ir atsidarėme daryklą. Pradžioje ji buvo visiškai maža, o dabar užaugo į tikrai didelę daryklą. Nors Jevgenijus dabar, jau būdamas Seime, aktyviai nedalyvavo kasdienėje veikloje, tačiau visada padėdavo savo vertingais patarimais“, – tvirtino I. Chomenko.
