Tragiškai nutrūkęs jauno paramediko Manto Sadausko gyvenimas ir toliau lieka apgaubtas skausmo bei šiurpių detalių. Visuomenėje netylančios kalbos ir nuolatinės diskusijos apie jo buvusius santykius su buvusia žmona Justina Gaigalaite pasiekė kulminaciją. Pirmą kartą po skaudžios netekties atvirai prabilti pasiryžo Manto mama Zita Sadauskienė. Jos žodžiai veria širdį: sūnus ne kartą sulaukė rimtų ir labai tamsių perspėjimų, kad ši meilės istorija gali baigtis pražūtimi, tačiau lemtingas ryšys pasirodė stipresnis už sveiką protą.
Viskas prasidėjo triukšmingoje aplinkoje, kur niekas negalėjo įtarti būsimos tragedijos. Zita Sadauskienė prisiminė, kad Justina ir Mantas pirmą kartą vienas kitą pamatė Panevėžio miesto šventėje, kurioje rinkosi motociklininkų bendruomenė. Abu jie priklausė šiam plieninių žirgų pasauliui. Mantas važiavo šventinėje palydoje, o Justina taip pat skriejo su savo galinga transporto priemone, motociklininkų vadinama „britva“. Kai visas būrys bendraminčių trumpam sustojo prie vaizdingos Senvagės pasikalbėti ir pasidalinti įspūdžiais, Justina iškart įsmeigė akis į Mantą. Nuo tos akimirkos jauno vyro likimas buvo nuspręstas. Sūnaus gedinti motina pabrėžia, kad būtent Justina rodė neįtikėtiną, tiesiog agresyvų atkaklumą, pati iniciavo kiekvieną pokalbį, tiesiog užpylė jį dėmesiu ir be perstojo rašė asmenines žinutes, siekdama bet kokia kaina užkariauti jo širdį.
Ši pažintis apvertė Manto pasaulį aukštyn kojomis, ir, deja, ne į gerąją pusę. Prieš sutikdamas septyneriais metais vyresnę moterį, jaunas vyras gyveno visiškai kitokį gyvenimą. Jis buvo visa širdimi pasinėręs į sportą, turėjo daugybę sveikų pomėgių ir buvo visiškas abstinentas – nei rūkė, nei vartojo alkoholinių gėrimų. Justinos demonstruojami žalingi įpročiai ir laisvas gyvenimo būdas iš pradžių Mantą gąsdino ir netgi atbaidė, tačiau ši moteris rado paslaptingų būdų, kaip prasiskverbti pro jo gynybines sienas ir tvirtai įsišaknyti jo kasdienybėje. Zita Sadauskienė atvirai pasakoja, kad sūnus puikiai matė raudonas vėliavėles ir ne vieną kartą bandė nutraukti šiuos toksiškus santykius, tačiau kaskart sekdavo susitaikymas, vėl grąžindavęs jį į tą patį uždarą ratą.
Viltis, kad viskas susitvarkys, trumpam žybtelėjo, kai pasaulį išvydo jų dvynukai. Tuo laikotarpiu Mantas pastebėjo, kad Justina tarsi pasikeitė: ji pradėjo rūpintis namų šiluma, pati gamindavo maistą, vaišindavo aplinkinius ir kuriam laikui atsisakė alkoholio. Tačiau ši idilė truko neilgai. Bėgant metams viskas ėmė nenumaldomai griūti, o Justinos dėmesys nuo šeimos židinio vėl nukrypo į triukšmingas linksmybes ir draugų kompanijas. Ji buvo gerokai vyresnė, mačiusi labai tamsaus, audringo ir spalvoto gyvenimo. Pati nesigėdydama Mantui pasakodavo istorijas apie savo praeitį, kaip draugavo su vaikinu, kuris vėliau atsidūrė už grotų, ir kaip jam virš kalėjimo tvoros mėtydavo paslaptingus siuntinius. Šeimai buvo žinomas ir kitas kraupus faktas – Justina, būdama visiškai neblaivi, automobiliu Biržuose buvo rėžusis tiesiai į pastatą.
Baisiausia, kad perspėjimai Mantą pasiekdavo iš pačių netikėčiausių pusių. Vieną dieną jo telefone suskambėjo nepažįstamas numeris. Skambino buvęs Justinos vaikinas, kuris kažkokiais būdais gavo paramediko kontaktus. Jo žodžiai turėjo tapti žadintuvu: jis tiesiog maldavo bėgti kuo toliau, kol dar yra laiko, ir nesigadinti sau gyvenimo, nes Justina yra nepaprastai problemiška, tamsi ir visiškai nenuspėjama moteris. Tokius pačius gąsdinančius signalus Mantui siuntė ir jo kolegos iš greitosios medicinos pagalbos stoties, ir pati mylinti motina, matydama sūnų prarandantį save.
Tikrasis pragaras prasidėjo skyrybų proceso metu, kai porai iškilo būtinybė teisme kovoti dėl vaikų priežiūros teisių. Mantas jautėsi tarsi juodosios magijos įviliotas į baisų voratinklį. Jis desperatiškai bandė ištrūkti, tačiau vėl ir vėl patikėdavo dviveidės moters ašaromis, jos maldavimais, nuolatiniais atsiprašymais ir tuščiais pažadais pradėti naują gyvenimą be svaigalų. O realybė buvo kraupi – Justina gerdavo viena, užsidariusi namuose, o Mantas nuolat rasdavo tuščius alkoholio butelius, paslėptus po miegamojo pagalve ar sukištus giliausiuose virtuvės kampuose.
Ši pražūtinga priklausomybė neliko nepastebėta. Tai matė ne tik išsigandę vaikai, bet ir oficialios institucijos bei moters darbovietė. Paramediko mama neslepia, kad sūnus jai guodėsi, jog būtent dėl girtavimo Justina prarado darbą. Buvę jos bendradarbiai vėliau atskleidė baisių detalių apie tai, kokia agresyvi ir nevaldoma ji tapdavo išgėrusi. Viskas pasiekė ribą, kai Justina pradėjo tiesiog dingti naktimis, palikdama mažamečius vaikus Manto priežiūrai. Kartą, kai jų sūnus stipriai karščiavo, o termometras rodė net 38 laipsnių temperatūrą, motinos namuose nebuvo visą naktį. Ji sugrįžo tik ryte, visiškai neblaivi, pati sėdėdama prie automobilio vairo ir keldama mirtiną pavojų aplinkiniams.
