„Gyvenime daug esu patyręs ir žinau, kad viskas įveikiama. Nėra neįmanomų dalykų“, – taip atvirai kalba Žilvinas Žvagulis, prisimindamas laikotarpį, kai išgirsta diagnozė akimirksniu sustabdė įprastą gyvenimo ritmą. Tačiau už šių žodžių slypi ne tik patirtis, bet ir trys dienos, kurios, kaip pats pripažįsta, buvo emociškai sunkiausios.
Dainininkas neslepia – tuo momentu viskas susitraukė iki vieno klausimo apie sveikatą ir ateitį. „Tas pats galioja ir kalbant apie savo kūną ar sveikatą – nėra neįveikiamų problemų. Kita vertus, gal man sekasi, kad į geras rankas patenku? Šįkart be Irenos turbūt nebūčiau išsikapstęs…“ – sako jis, žvilgtelėdamas į žmoną Ireną Starošaitę.
Šalia esanti Irena šioje istorijoje tampa ne tik gyvenimo partnere, bet ir atrama, kuri, kaip leidžia suprasti Žilvinas, padėjo išlaikyti vidinę pusiausvyrą pačiu jautriausiu momentu. Trijų parų laikotarpis, apie kurį jis kalba, buvo kupinas nerimo, laukimo ir nuolatinio minties sugrįžimo prie to, kas svarbiausia – sveikatos ir artimųjų.
Nepaisant šios asmeninės įtampos, poros gyvenimo tempas nė kiek nesulėtėjo. Priešingai – jis atrodo dar intensyvesnis. Koncertai, naujos dainos, projektai ir verslo idėjos užpildo jų dienas nuo ryto iki vakaro. Žilvinas atvirauja, kad muzikinė veikla šiemet įgavo netikėtą pagreitį – grafikas tapo toks tankus, kad kartais primena nesibaigiantį maratoną.
Ypatingą vietą jų kasdienybėje užima ir „šakotyno“ verslas – šakočių kepimo veikla, kuri jau septynerius metus nuosekliai auga. Tačiau dabar ji peržengia naują etapą: planuojama atidaryti kelis taškus, kur kepiniai bus gaminami ir parduodami vietoje. Žilvinas pabrėžia, kad žmonėms tai suteikia visiškai kitą patirtį – ne tik nusipirkti gaminį, bet ir pajusti kvapą, šilumą, gyvą gamybos procesą.
„Mane atrado jaunimas, šią vasarą suplanuota koncertuoti virš dvidešimt vestuvių – to anksčiau nebūdavo“, – sako jis, apibūdindamas netikėtą populiarumo bangą. Tačiau kartu su scena ateina ir labai žemiški skaičiavimai. Žilvinas neslepia, kad viską daro ir dėl ateities: „Aš rūpinuosi mūsų su Irena būsimomis pensijomis… Kai tau nebe dvidešimt ir net ne keturiasdešimt, supranti, kad vien tik iš balso nepragyvensi.“
Šie žodžiai atskleidžia kitą poros gyvenimo pusę – racionalią, strategišką ir labai žemišką. Jie planuoja, skaičiuoja ir kuria sau „finansinį stogą“, kad ateityje galėtų gyventi ramiau, be nuolatinės priklausomybės nuo scenos tempo.
Ir nors iš išorės jų gyvenimas atrodo kaip nuolatinis judėjimas, viduje jis paženklintas labai realių išbandymų, sprendimų ir tyliai išgyventų akimirkų, apie kurias jie dabar kalba jau atviriau nei bet kada anksčiau.
