Vasaros nuotaikos laidoje „Vytaro ferma“ šį kartą prasidėjo gerokai anksčiau nei įprastas kalendorius diktuoja. Kaitri Dzūkijos saulė, upių gaiva ir nuotykių ilgesys Vytarą Radzevičių išviliojo iš kasdienės fermos rutinos tiesiai į baidarę, kur ramus plaukimas netikėtai virto įtemptu išbandymu.
Vytaras neslepia – Dzūkija jam visuomet asocijavosi su srauniomis upėmis, gyvu vandeniu ir patirtimis, kurios lieka atmintyje ilgam. Todėl šį kartą jis nusprendė, kad metas atidėti kasdienius darbus ir pagaliau atidaryti naują baidarių sezoną.
Kelionė nuvedė į Puvočius, pas seną bičiulį Praną, kuris kadaise iš Kauno šurmulio pasitraukė į Dzūkijos tylą. Dabar jis organizuoja baidarių žygius, priima keliautojus ir nuolat sukasi tarp naujų idėjų, kurios, pasak Vytaro, niekada nesibaigia.
„Jis labai aktyvus idėjų generatorius“, – apie draugą kalbėjo Vytaras, stebėdamasis, kaip žmogus gali taip natūraliai įsilieti į gamtos ritmą ir kartu kurti veiklas kitiems.
Būtent Pranas jam parodė ir vietą, apie kurią daugelis plaukiančiųjų net nesusimąsto – Puvočių vandens matavimo stotį. Nors Vytaras pro ją yra plaukęs daugybę kartų, tik dabar sužinojo, kiek svarbių duomenų čia kasdien surenkama. Specialistai fiksuoja Merkio vandens lygį, temperatūrą ir kitus rodiklius, kurie vėliau keliauja į Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą.
„Nė nenujauti, kokius įdomius darbus žmonės dirba ir kokia tai atsakomybė“, – stebėjosi jis, klausydamasis pasakojimų apie kasdienę stoties veiklą.
Tačiau tikrasis nuotykis prasidėjo vos jam atsisėdus į baidarę. Iš pradžių viskas atrodė lengva, netgi žaisminga – vanduo ramus, judėjimas ritmingas, aplinka raminanti. Tačiau viena akimirka viską apvertė tiesiogine prasme.
„Nors man ir sakė, kad nebijočiau, nes apsivertus mane ištrauks, aš sugebėjau apsiversti tokioje vietoje, kur mane ištraukti nebuvo labai lengva“, – prisiminė Vytaras, dabar jau su šypsena, bet vis dar jaučiant tą netikėtumo šoką.
Kritimas į vandenį jam paliko tiek stiprių pojūčių, kad pačią akimirką atkurti atmintyje buvo sunku net pačiam. „Aš nė nežinau, ar buvau atsimerkęs, ar užsimerkęs, ar rėkiau. Staiga žiūri – jau vandeny“, – pasakojo jis, pabrėždamas, kad viskas įvyko per sekundes.
Vis dėlto būtent tokios patirtys jam primena, kodėl verta leistis į gamtą ir priimti jos iššūkius. Adrenalinas, upės srovė ir netikėtumai sukuria jausmą, kurio neįmanoma atkartoti kasdienybėje.
Sugrįžęs į fermą Vytaras pasuko į visiškai kitokią veiklą – ėmėsi daržo eksperimentų. Šį sezoną jis nusprendė auginti viską kuo natūraliau, todėl lysves dengė kartonu, naudojo šieną ir siekia sukurti savarankiškai veikiančią ekosistemą.
Kartonas, pasak jo, padeda slopinti piktžoles, o laikui bėgant natūraliai suyra ir tampa dirvožemio dalimi. Darže atsirado ir daugiau gyvybės – ne tik daržovės, bet ir gėlės, pritraukiančios bites bei kitus vabzdžius.
„Norisi, kad čia būtų vietos vabzdžiams, driežams, bitėms. Kad visas gyvenimas vyktų natūraliai“, – dalijosi Vytaras, stebėdamas, kaip ferma po truputį keičiasi.
Laidoje netrūko nei nuotykių, nei darbo rankomis, nei akimirkų, primenančių, kad gyvenimas gamtoje niekada nebūna visiškai nuspėjamas. Tačiau būtent tai, anot Vytaro, ir suteikia jam tikrą prasmę.
